makromeksas

traukinys išveža ilgesį
jautriais čiuptuvėliais
liečia mane vienatvė
ilga marška sudžiūvus moteriškė
jai iš akių byra smėlis
rankose nuvytę gėlės
nuo užmirštų kapų
po kojomis jaučiu
nusmailintus akmenis
sminga į smegenis
nulūžusios smilgos
mane neviltis vejasi
gumbuota lazda,
moteris be akių
bet matanti plaukais,
lyg gyvatėmis
ir suklupus ant aštrių akmenų
pajuntu skaudžią ranką
ant nusvirusių rankų
kažkas krauna akmenis,
kojas riša ašutinėm virvėm
pakėlus akis pamatau
kad atėjo pagieža
stora moteris
su peiliu verkiančiom ašmenim
pikčiurna rankena
ji šypsos aštriais dantim
iš kurių varva nuodai
laša ant mano odos ir
smelkias į galvą pro smilgas
pro smėlį ir akmenis
pro jos akis žiūri
mažas žmogeliukas
liūdnas bėgioja už stiklinių akių
tada papučia ir pirštu išvedžioja
išsiskyrimas