Velniuko išdaigos

… burtus, išdaigas velnių…
                                                                                                                                                            S. Nėris
                   
                    V E L N I U K O    I Š D A I G O S

Biržų krašte yra labai daug smegduobių.  Didelių ir mažų.  Gilių ir negilių.  Švarių ir nešvarių.  Smegduobinio vandens švarumas priklauso nuo šeimininkų, kurių žemėje ar kieme jos atsiranda.  Labai gaila, bet vieną smegduobinę kūdrą jos šeimininkas užteršė visokiomis nuoplovomis ir chemikalais.  O chemikalais ir nuoplovomis užterštas vanduo pasiekia pragarą.  Iš pragaro pro tokį vandenį išlenda velniai ir velniukai.
          Taigi vienos vasaros naktį iš tos užterštosios chemikalais kūdros ir išlindo trys velniukai.  Žemėje velniukams reikėjo atlikti burtų ir išdaigų praktiką.  Jie mokėsi pragaro technikume.  Du velniukai nutarė prieš praktiką pailsėti, patingmiegoti.  Patingmiegoti patogiausia pragarinėse tingių lovose, tad plumptelėjo atgal į  kūdrą. Liko tik vienas.
    Vienas - tai vienas. Sėdi ant kranto vienužis ir rankioja iš blizgančio kailio gipso gabalėlius, įstrigusius smegduobėje.  Galiausiai pradėjo valytis ir uodegos kutą.  Atidžiai, nes tarp plaukų, kad nepamirštų, buvo užsirašęs burtų žodelius  - GIT, VIT, RIT.  Perskaitęs ilgai galvojo, ką mokytojas buvo apie juos sakęs.  Prisiminė tik tiek, kad dienomis, atliekant praktiką, jam teks būti savimi, velniuku…                                                                                                                                            Išsivalęs kailį, įsitaisė prie gluosnio.  Užsimerkė.  Gera.  Ramu.  Staiga kažkas  šlumšt ir nukrito už nugaros!  Juodasi išsigandęs pašoko ir netyčia ištarė burtažodžius:                                                 
          - GIT!    VIT!    RIT!                                                                               
        Ir  pavirto katinu!
        Pagal velniškas taisykles pavirstama tuo, į ką pasižiūri tariant tuos žodžius. Taip velniukas, pamatęs Rainį, kuris  iššoko iš medžio, pavirto katinu…  Juodu dideliu katinu raudonomis akimis.  Katinu tai katinu, tik štai Rainis baisiausiai pašiaušė nugarą.  Greitai abu išsiaiškino nesusipratimą.
Rainis pasiguodė,  kad šeimininkai  jį blogai maitina,  kad seniai belakė šilto pienelio, kad šeimininkai labai pikti… Šiandien įlipęs į medį tik todėl, kad norėjęs lizde rasti paukštelius.         
- Fui,  - nusipurtė  juodasis, - ar ir plunksnas ėdi? Kodėl nepasigaudai pelių?                                                                                                                                   
          - Jau visas peles ir name, ir klėtyje, ir daržinėje išgaudžiau, o tvarte gyvenančių žiurkių nepriveikiu.                                                                         
          - Einam į tavo namus, gal ką nors sugalvosim, - pavadino juodasis.
          Abu katinai nutipeno į kiemą.  Namo virtuvėje buvo šviesu. Užlipę ant lauko palangės, jie pamatė prie krosnies stovinčią moterį. Du vyrai pjaustė mėsą ir keikėsi. Ypač jaunasis. O kaip velniukas apsidžiaugė! Tai velniškai gera vieta, nes kur keiksmai, ten ir velniai! Tuo metu į  langą  pažvelgė  šeimininkė.  Baisu!  Už  lango, šalia  Rainio, tupėjo  didelis juodas katinas raudonomis akimis!  Kur tai matyta!  Raudonomis akimis!  Ir metė puodą  langan. Langas  išdužo! O vyrai kaip įtūžo!  O jau kaip keikėsi!
          - Fiū liu liu, - sušvilpavo panosėje  velniukas, - taip keiktis galėtų pasimokyti ir mano  technikumo mokytojas! Reikės jaunąjį  parsitempti pragaran!
        Per tą sąmyšį Rainis nusitvėrė  mėsos gabaliuką. 
        Rytą Rainis, velniukui patarus, įlipo į medį kieme prie namo, į pačią jo viršūnę, ir pradėjo  katinišką koncertą.  Kniaukė ir kniaukė, kaip pradėjo iš ryto, taip ir tęsė visą dieną. Iš pradžių šeimininkai juokėsi, nekreipė dėmesio, paskui supyko. Pradėjo mėtyti į katiną akmenimis,  grumstais, bet kur tu pataikysi pro šakas! Jie daužė kamieną pliauskomis, o medis tik virpėjo, jie kvietė katiną gražiuoju, rodė  mėsgalį, bet Rainis didvyriškai laikėsi. Kadangi velniukas  dieną buvo velniuku, tai tupėdamas malkinėje leipo juokais. O Rainis "koncertavo"! Vakare  šeimynykščiai  užsidarinėjo  langus, o po vidurnakčio dėjosi pagalves ant galvų, nes dabar "koncertavo"  duetas.  Velniškai  katiniškas miaukimas tęsėsi  visą  naktį.
          Kitą  dieną  neišsimiegoję šeimynykščiai  vaikščiojo pikti, darbai nesisekė. Tačiau  kas darėsi  vakare, kai senoji pamatė, kad svogūnų  lysvėse voliojasi šeši nematyti katinai! O o o!  O tai  buvo tik Rainio draugai …  Valerijonų  puotą  jiems  paruošė  velniukas.  Dienos  metu  pačiupęs  kvapniųjų vaistų  buteliuką nuo šeimininkės  komodos,  palaistė  svogūnus. Kiekviena  svogūnų  galvutė  skleidė svaiginantį kvapą ir pakviestieji,  praradę savitvardą,  rausėsi ir voliojosi lysvėse.  Smagu žiūrėti!
          Namiškiai įtarę, kad tai jų katino draugo darbai, pirmiausia nusprendė atsikratyti Rainiu. Įpylę pieno dubenėlin, palaukė kol šis pradėjo lakti. Užmetę ant belakančiojo maišą,  pakišo po kubilu. Rytojaus dieną buvo didysis turgus, todėl sumanė katiną palikti mieste. Gal ir nelabasis nulėks gyventi ten. Tačiau, kol papusryčiavo, išaušo. Šeimininkai juokdamiesi, kad uždirbs, pardavę tokį dainininką, maišą įkėlė vežiman. Šalia judančio maišo prisikrovė kaimiškų  gėrybių ir išdardėjo į miestą. Kai turguje, pačiame žmonių tirštume, maišą atrišo… Iš maišo,  smagiai  sukdamas  uodegą, išlindo velniukas!  Ir prasidėjo sumaištis! Žmonės griuvo ir klykė, spraudėsi ir lipo į vežimus, arkliai žvengė ir stojosi piestu, mekeno atsirišusios avys, o vištos skraidė virš galvų... 
Taip ir grįžo Rainio  šeimininkai nieko nepardavę, nieko nenupirkę.  Ir bėda,  ir gėda...
                       
                                      (bus II dalis ir viskas)