Vaikystės spalvos

Apšerkšnojusi stoviu
nestačia, ne dinamiškai.
Gaudai vaikystės sroves
iš ilgesio upės trykštančias.

Dar bandau pasivyti naivumą
ir tikėjimą, ne kaip vaikystėj
grandau jau užmirštą ir
nebegiedamą vaiko natom.

Ir apžėliau nepajausta meile.
Prisigėriau žiedlapiais krintančiais
ir išnėriau lyg pūkas iš žiedo
pasitikti gyvenimo vėjo aukų.

Išstovėjau, per dažnai įžiūrėjau
rūsčia formą savo pirštų galuos.
Ir vis gerdavau, ir vis geriu geriu
pagiežingos spalvos vandenį.

Lyg ir geriama, lyg ir išvaloma.

Troškulys skamba šaižiai
mano formomis ir kalbomis.
Ir jau nebespalvina džaiugsmu
vaivorykštės dukros išduotos.

Atsigert, užsigerti sielvartą
rūgštų, laimės sekundėmis.