***

Džiuch… Džiuch… Džiuch… Žmogus šienauja… Aš supratau, kiek aš skolingas žmonėms. Tai buvo kažkas neįkainojama.
Liūdnokas šypsnys, lyg tėviškas, meiliai sudraudžiantis žvilgsnis… Ir vėl. Džiuch… Džiuch… Džiuch…
Paskui nuėjau į slaptesnę vietelę ir pradėjau verkti. Buvo tylu. Aš jaučiau, kad kažkas ateina, tai buvo lyg tyla prieš audrą. Ne, greičiau aš jaučiau, kad kažkas baigėsi. Kažkas neįkainojama, baisiai brangu! Tai buvo vaikystė…
Ir aš vėl verkiau.

1990 06 30