Moters portretas ( I )

Ji stovėjo mažutėje daugiabučio namo virtuvėje. Toje standartinėje, niekuo neišsiskiriančioje ir neturinčioje jokios didesnės reikšmės dėžutėje. Jau buvo įsidienoję ir saulė ėmė žaisti jos akinių stikluose bei gėlėtame frotiniame chalate (pastarasis jau savaites prilipęs prie vis stambėjančio kūno). Ilgesingos,  liūdnos ir ugnelę kažkur ištaškiusios akys perskrodė virtuvines užuolaidėles ir įkaitusį stiklą (Gatvėje visi kažkur skuba: estafetė, bėgimo takelis, formulės vienas varžybos ir olimpinės žaidynės. Prieš dvidešimt penkerius metus mergaitė šokinėjo per virvutę.) . Pietų galbūt pareis vyras ir ji  nepaleidžia keptuvės. Vienintelis rūpestis- žuvis ar Kijevo kotletas… Akys riedėjo milžiniškas distancijas po gatvės grindinį, o lūpos bučiavo cigaretės filtrą. (Jis greitai grįš, o ji kaip kiekvieną dieną pamirš pabėgti nuo frotinio gėlėto chalato ir plaukus darkančių “bigudi”. Visą dieną plovė grindis ir valė dulkes /kambario ir sekcijos spindesys neatsikartojo jos akyse/) . Lūpos bučiavo cigaretės filtrą…
Gėlėtas frotinis chalatas (jame per pusmetį apsigyveno keletas chroniškų dėmių), smilkstančios cigaretės dūmai skverbėsi lauk iš virtuvės, keptuvė su jau išspręsta dilema- žuvimi, plaukuose prijaukinti bigudi.
“Brangusis, tu manęs nebebučiuoji. Ar aš nebepatraukli? Tu niekur manęs nesivedi. Tau gėda? Tu nekalbi su manimi. Ar aš tau nuobodi? Atleisk, neišlyginau baltinių, bandžiau mūsų sekciją paversti stebuklinga Disnėjaus pilim…”
Buvo jau įsidienoję… Ji stovėjo mažoje virtuvėlėje. Užvakar dovanų gavo naują chalatą- šiltesnį… už lango šoko snaigės ir ji besukdama plaukus sprendė dilemą…