Tyliu.Neliko nieko.
Nebedrįstu kalbėt
garsiau-
tik tyliai belst į
tavo širdį,
kad švelniai plaukus
man paliestum,
į delno vidų pabučiuotum,
kad žvilgteltum trumpu
žvilgsniu į liūdną mano
šypseną.
Bet aš tyliu.
Aš sėdžiu prieš tave.
Stebiu tavas mintis
taip greit išnykstančias
nuo tavo veido.
Kaip ties manim jas užlaikyt?..