Gyvenimo akibrokštas

Skiriu dabarčiai, kuri negali egzistuoti dėl praeities, ir ateičiai, kurios nebus dėl dabarties.

Arbata buvo skaisčiai žalsvos spalvos. Paviršiuje plaukiojo dar nespėjusios nusėsti į puodelio dugną arbatžolės. Kajus, maišydamas šaukšteliu arbatą ir traukiodamas iš jos įvarius stiebelius ir lapelius, tonu, prilygstančiu tonui, kai yra kalbama apie orą, pasakė:
- Žinai kas priverčia žmogų nusižudyti? – aš suklusau. Ne, aš to nežinojau. Niekada negalėjau suprasti savižudžių. O dabar prieš mane stovi mano draugas ir nori pasakyti atsakymą į jau seniai mane dominantį klausimą. – Tai, kad jau yra pasiektas kažkada užsibrėžtas tikslas: baigi mokslus, susirandi darbą, merginą, sukuri šeimą. Ir ko daugiau reikia?
- Na, kai jau viskas pasiekta, galima ir pasimėgauti tuo. O be to, laikui bėgant kils nauji tikslai. – Keistai man Kajaus mąstymas nuskambėjo, nors kažkur giliai aš sutikau su juo, tik šią akimirką nebuvau nusiteikusi gilintis į tai. Pažvelgiau į jį. Kajaus akyse tvyrojo liūdesys. Susimąstymas. Tik jis vienas žinojo, kur šią akimirką buvo būdamas šalia. Norėjosi paklausti. Nedrįsau...
- Na taip, mėgautis. Bet tai ne tai. Ne tai aš noriu pasakyti... Ta būsena po visko... Buvo bėgimas, kažko ieškojimas, nervinė įtampa, o kai viskas baigiasi, ir viso to nelieka – taip tuščia tada pasidaro. Tai žiauriai slegia.
- Jo, tai slegia. – Daugiau į tai nesigilinom. Reikėjo greičiau išgerti arbatą ir eiti. Kajus turėjo reikalų mieste, o man reikėjo parvažiuoti namo. Už kelių dienų egzaminas. Mokytis reikia, nors taip nesinori...
Eidama namo užsukau į parduotuvę. Kol vaikštinėjau joje, pradėjo lyti. Stiprus ir gaivus vasaros lietus prausė visas dulkes nuo medžių, mašinų, žolės, šaligatvių... Gaivu tapo vos po kelių minučių liūties. Tačiau lietus įsismarkavo ir greitu laiku liautis nesiruošė.
Bestovint stotelėje atmintyje iškilo Kajaus liūdnos akys. Lietus tebelijo, viską aplinkui plaudamas. Išsitraukiau mobilų. Norėjosi paskambinti ir pasakyti ką nors malonaus jam, bet... Žinojau, kad paprasčiausiai to nesugebėsiu. Lengviau yra pasakyti žmogui šiltus ir gražius žodžius laišku ar žinute, todėl telefono ekrane surinkau tekstą: “...iš dangaus krintantys lietaus lašai tegul nuplauna liūdesio, buvusio tavo akyse, priežastis. Kuo ilgiau lis, tuo tu būsi laimingesnis, o kai lyti nustos, šypsokis kaip saulinasJ” ir išsiunčiau jį. Taip norėjosi bent kuo nors padėti žmogui, kuris yra brangus ir tuo pačiu smaugė suvokimas, kad negaliu padėti niekuo, nes myliu Kajų, bet yra kaip yra – jis negali priimti mano meilės, todėl bet koks prievartinis pagalbos rankos tiesimas būtų nemalonus jam pačiam. Tuo pačiu ir man. Bejėgiškumo jausmas ir suvokimas, kad jausmų išsakymas slėgs žmogų, kuris, deja, negali atsakyti tuo pačiu, be galo smaugia, bet... nuo likimo, kaip sakoma, nepabėgsi. Kiekvienam savo.
Atsisėdusi prie rašomojo stalo mintimis grįžau prie mūsų su Kajumi pokalbio. Susimąsčiau. Kilo tiek daug minčių. Panorau jas išsakyti Kajui; nutariau tai padaryti laišku. Nelabai žinojau kaip pradėti. Ir kaži ar tai, ką ruošiausi parašyti, galima pavadinti laišku? Nors, koks skirtumas kame yra išdėstomos mintys...
“...tavo pasakymas apie tai, kad mintys apie savižudybę kyla po to, kai pasieki viską, ko norėjosi...
Jis tiek daug minčių man sukėlė. Šiaip, mano manymu, tiesos tame, ką tu pasakei yra, bet... keista tai. Keista tai, kad kaip čia  dabar gaunasi? Noriu gerai gyventi, susikūriu savo įsivaizduojamo gero gyvenimo gaires, kurios mane veda tikslo link, pasiekiu tai per didesnius ar mažesnius vargus, ir ką – reikia iš tos laimės nueiti ir nusišauti? Bet tai juk absurdas. Taip galvojant, galima prieiti ir iki tokios minties, kad – noriu ledų, nusiperku juos ir tai patampa priežastimi pasitraukti iš gyvenimo?..
Seniai jau savęs klausiu, kodėl mes esame. Ir tikrai ne aš viena to klausiu. Tik – pas ką aš to klausiu? Pas save? Pas tave? Juk – mes visi esame žmonės, ir jei atsakymo nežinau aš, tai kodėl tą atsakymą turi žinoti kažkas kitas? Erzina, nes tai veda į aklavietę; tokie ir panašūs klausimai praktiškai gali paversti žmogaus buvimą ČIA, viena didele depresija. Pavyzdžiui, kodėl niekas nepamena savo gimimo? O kodėl mirus, pasitraukus iš ČIA, negrįžtama? Gal gimdami mes gauname kažkokią informaciją, kurios nepanaudojame gyvendami dėl savo pačių neišmanymo, o tai ką mes vadiname mirtimi, - yra tos informacijos ištraukimas į paviršių? Tik kada tai panaudoti? Reinkarnacija? Dar kažkas, apie ką net nenutuokiame?
Yra krūva hipotezių, kurios sąlyginai lyg ir paaiškina, kodėl yra taip ir ne kitaip, bet, blemba, juk, visa tai tik iliuzija: gal taip, o gal ir ne. 50%/50%. O tai tas pats, kas į klausimą: “kaip gyveni?” atsakyti: “gerai” arba “blogai”. Kitaip sakant, išleidžiant kažkokį garsą, nepasakyti nieko.
Ir apskritai, grįžtant prie hipotezių, praktiškai visas gyvenimas jomis paremtas. Blyn, mes gyvename dideliame iliuzijų pasaulyje. Visą pasaulį patys pavertę viena didele iliuzija. Ir kitaip jau nemokame – norime, kad su mumis būtų elgiamasi sąžiningai, pagal savo sąžiningumo suvokimą, o patys dažnai bijome pažvelgti tiesai į akis, pasirinkdami tylą, o ne žodžius, kurie padėtų kitam būti kitaip, nei jis yra. Bet vėlgi, - viskas yra taip, kaip turi būti. Pykdo tai, jog gyvenime labai daug prieštaravimų. Praktiškai kiekvieną pasakymą galima paneigti arba apsukti jį iš kitos pusės...
Nuklydau kaip. Pradėjau juk visai ne nuo to.
Mano nuomone, negalima pakelti prieš save rankos. Esi, tai ir būk. Tikiu likimu. Tikiu, kad neišbūsiu nė akimirkos ilgiau, nei man yra skirta. Bet ... vėl gi, gal kaip tik rankos pakėlimas kai kam ir yra paskutinis jo gyvenimo akordas?..
Vėl norisi paklausti – kodėl? Bet iš karto kaip atatranka po gero šūvio kyla mintis – paklausti pas ką?..
Ar skaitei Ričardo Gavelio romaną “Vilniaus Pokeris”? Jame yra pasakyta viena iš neblogų minčių – “...pagrindinis filosofijos klausimas: užmušti kitą, ar save?” Nežinau kas rašoma po tos minties, ar ji toliau rutuliojama, ar ne, bet gera mintis, a? Juk koks skirtumas tarp to – nužudyti save, ar kitą? Žvelgiant siaurai – juk bet kuriuo atveju sumažės viso labo vienu individu. Bet... Yra “bet”, kuris, net nežinau... Jis tiesiog yra.
O be to, kada žmogus MIRĘS? Kai matome priešais save nejudantį kūną, kuriame buvo kažkas, kas tą kūną vertė vaikščioti? Ar tada, kai priešais matome vaikščiojantį kūną, su užgesusiu, pavargusiu nuo gyvenimo žvilgsniu?..
...ir visa tai, ką perskaitei, kilo iš vienos tavo minties, jog pasiekus tai, ko norėta, būtis veda prie savižudybės...
O galų gale, kodėl žmonės linkę mąstyti apie tai, kas pradeda slėgti, kai apie tai  pagalvoji, dar labiau, nei slėgė iki tol? O kodėl, pavyzdžiui, nepagalvojus apie tai, kad gyvenime yra tiek daug cool dalykų. Ir visai nereikia klausti vėjo, kodėl jie yra. Jie tiesiog yra ir reiktų tuo džiaugtis, mėgautis iki pamėlynavimo.
Štai ,pavyzdžiui, mano numylėtas, kaip kad tu pasakei,  lietus. Gaila, kad jis negali nuplauti tavo padrikų liūdnų minčių, bet... Tu tik panorėk ir jis tai, kas buvo liūdna, pašviesins savo skaidria vėsa.
Kartą ėjau nuo ežero. Nuotaika suknista buvo. Pradėjo lyti. Smarkiai, smarkai kaip iš kibiro. O oras buvo toks šiltas. Nusiėmiau batus ir per asfaltą ėjau basa. Niekur neskubėjau, tiesiog mėgavausi buvimu lietuje. Nežinau kaip atrodžiau iš šalies, ko gero keistai, nes pravažiuojantys žmonės į mane žiūrėjo, bet kam tai rūpi?
Lašas ant veido. Dar vienas. Ir dar. Ir dar daug lašų ant veido. Tiek daug, kad galėjau jau eiti ir nesidrovėdama verkti, nes lietaus lašai susimaišė su mano ašaromis ir ašarų, o vadinasi ir skausmo – neliko. Gal dėl to man taip ir patinka lietus – jis leidžia pasislėpti, nes rodyti ašarų kažkam, nesinori, ir tuo pačiu būti ten, kur ir esu...”
Pabaigiau laišką taip, paprastai, kaip ir pradėjau: be jokio kreipinio ir be jokio parašymo nuo ko jis. Galų gale elektroniniu paštu vis tiek siųsiu, taigi Kajus žinos kad laiškas nuo manęs. Labai norėjos kuo greičiau jį išsiųsti, todėl nieko nelaukusi, šokau ant dviračio ir nulėkiau į biblioteką, kur jau kelios savaitės teikiamos interneto paslaugos. Pagaliau kažkas susiprato, kad tai reikalinga.
Grįždama nusprendžiau važiuoti greitkeliu. Norėjosi pasivažinėti. Lietus liovėsi jau prieš kelias valandas, o oras vis dar tebedvelkė gaiva. Lėtai myniau pedalus. Pro šalį dideliu greičiu lėkė mašinos. Viena paskui kitą. Atsisukau. Už kokių dviejų šimtų metrų manęs link važiavo tralas. Jis, kaip ir aš, leidosi nuo pakalnės. Mintyse pradėjau skaičiuoti: “...penki, keturi, trys, du, vienas...” dar kelias akimirkas palaukiau, kol variklio gaudesys buvo visai man už nugaros ir staigiai pasukau dviračio vairą po mašinos ratais. Tai ką pajutau, truko vos akimirkos dalelę, o paskui viskas dingo... Nutvisko skaisčiai akinanti šviesa ir viskas... Daugiau jokių minčių, jokių laiškų, jokių liūdnų akių, jokio lietaus, jokio bejėgiškumo jausmo, dabar nebėra ir nebebus nieko, netgi akinančiai skaisčios šviesos...

2002 m. birželis 16 d.