Empirinė akimirka iš dangaus

Lietus. Susikaupė daug debesų. Labai daug. Perdaug. Kam jų tiek reikia? Užtektų mažos dalelės... Ne! Tada šviestų saulė, būtų draudžiama lyti.
Slėgis. Svoris. Sunkio jėga... perkrova: jis laisvas! Jis – mažas lietaus lašelis. Pagaliau laisvas!
Pasileisti, užsimiršti ir kristi. Kaip gera! Apie nieką negalvoti, girdėti muziką, būti paprasčiausiai laimingam...
Laisvojo kritimo pagreitis. Lašelis jo nežino, jam ir nereikia, nes juk jis lašelis. Jis tiesiog krenta. Krenta ilgai. Krenta pasimėgaudamas...
Nerimas... Lašelis pradeda galvoti... „kas jo laukia?“... „Kas yra ten, apačioje?“ - Viltis. Ji blyksteli ir įsiliepsnoja, užvaldo... „O jeigu ten niekas nelaukia?..arba...“ - Nuojauta. Ji įsiskverbia kaip mėnulio šviesa pro plyšelį debesyje, nusileidžia kaip sapnas, kaip košmaras... Sudrumsčia mintis, išgąsdina besišypsančią sielą...
Hipotezė, stebėjimai, nauji duomenys, išvados...
Akimirka sulėtina greitį, beveik sustoja: mažas mielas lietaus lašelis lėtai ir skausmingai prisiliečia prie gatvės asfalto, pakyla, skaidosi, leidžiasi... MIRŠTA.
Gatve pravažiuoja laimingas taksistas.
2002 10 06