Sapnas

Ji bėga ir juokiasi, o iš paskos ne mažiau laimingas skuodžia jis. Jie šėlsta vakaro glėbyje, kol išgirsta tylą draikantį vandens šniokštimą. Iš kur jis sklinda? Įsimylėjeliai įsiklauso. Keletą žingsnių žengia į priekį ir pieš juos atsiveria nuostabus vaizdas: du didžiuliai skardžiai, o tarp jų - senas senutėlis tiltas. Skardžių dugne – teka upė. Didžiulė ir putojanti. Jis atsargiai pastato koją ant tilto. Po to antrą. Tiltas net nesubraška. Jis užsimano pereiti per jį ant kito skardžio ir kviečia ją kartu. Ji griežtai atsisako. Jis užbėga ant tilto ir eina juo tolyn, tolyn...
- Matai, aš stoviu! Ateik ir tu! Nepakartojamas vaizdas iš čia, - kviečia jis.
Ji pradeda dvejoti: “o gal eiti? Juk kas blogo gali atsitikti? Tas tiltas  ne toks jau ir senas kaip atrodo...”
Tačiau jos mintis staiga nutraukia garsus tilto braškėjimas. Ji pakelia akis ir spėja išvysti tik krintančias žemyn nuolaužas ir ... jį, paskutinį kartą šaukiantį jos vardą...
Ji nubudo išpilta šalto prakaito.
“Sapnas... koks baisus, bet vis dėl to tai tik sapnas... Tikriausiai dėl jaudulio prieš vestuves mane taip dažnai kamuoja košmarai...”
Prabėgo du mėnesiai ir išaušo diena, kurios laukė ne tik ji, bet ir jis.
Puikus oras, miško žaluma, daug juoko, daug šampano, svečių, o dar daugiau dovanų ir palinkėjimų.
Diena ėjo vakarop. Jaunieji atsiskyrė nuo svečių ir pasuko į  mišką. Staiga jai kilo beprotiškas noras padūkti ir ji lyg stirnaitė pasileido miško takeliu. Jis – iš paskos. Nuoširdus laimės juokas, švelnios glamonės, aistringi bučiniai... kažkoks keistas, pašalinis garsas... Iš kur jis sklinda? Susikibę už rankų jie patraukė to garso link. Dar keli žingsniai ir, praskleidus krūmus, preš juos atsivėrė nepakartojamas reginys: didžiulė praraja, o per ją nutiestas tiltas. Apačioje – putojanti upė. Besileidžianti saulė viską užliejo kruvinais dažais, tuo suteikdama reginiui dar didesnį žavesį.
- Man gimė puiki mintis, - ištarė  jis. – Susituokime dar kartą – gamtos akivaizdoje. Aš noriu tave pernešti per tiltą. Tai turėtų būti nepakartojamas jausmas. Turėsime ką papasakoti savo vaikams.
- Ar aš tau sakiau, kad aš myliu tave?.. – švelniai tepasakė ji.
Kaip didžiausią turtą, švelniai ir atsargiai paėmęs ją ant rankų, jis žengė ant tilto. Jų lūpos susipynė ir tą akimirką nebuvo dviejų laimingesnių širdžių visoje žemėje. Apsvaiginti laimės, jie net neišgirdo, kaip suvaitojo nuo senatvės pavargęs tiltas. Dar vienas žingsnis, dar vienas... Staiga ji atsiminė, kad visas šitas reginys: tiltas, upė – tai taip matyta...
- Atgal!.. – dar spėjo sušukti ji...

1999