Kas kaltas? 2 dalis

Staiga Agnė įtraukė pilvą ir atstatė savo krūtis.
- Berniukai ateina. Mūsų.
Aš atsiguliau ant pilvo ir pradėjau ieškoti kuo prisidengti užpakalį. Greitai nieko ir neradau. O ir Agnė papus atstačiusi mano vyreliui pareiškė:
- Ar nebijosite mūsų. Mes deginamės, norime būti be dryželių.
Kur gi vyrai bijos? Jie drąsiai rengėsi ir šoko nuogi greitai, greitai į vandenį. Mano Vytukas tikrai turėjo susijaudinti nuo Agnės atakos. O ir Robertas kiek bebūtų kietas žvilgčiojo į mano kūno kalnelius ir įdubas. Buvo malonu taip valdyti vyrus, jie vis dar negalėjo išlipti į krantą su sujaudintais... Tad susižvilgčioję su Agne vis persiversdavome, dailiai išlenkdavome užpakaliukus. Po to susirūpindavome valytis dulkeles iš tarpkojo. Atsistoję nuvalėme viena kitai užpakaliukus, nes apkrito kažin kokiais spygleliais. Ir mūsų berniukai maudėsi, maudėsi, kol sugalvojo išeitį - varžytis kas greičiau nuplauks prie senuko, kad kaip nors nusiraminti ir jau išlipti į krantą.
Prie žvejo valties jie užtruko ilgai ir po gero pusvalandžio parplaukė su žvejo valtele. Mes jau buvome apsirengę, nes kiek galima vartytis plikais galais, kai joks vyriškos giminės sutvėrimas tavimi nesidomi.
O pasirodo, žvejas susidomėjo mumis. Kviečia į svečius, į savo muziejų.
Plaukiame aišku.
Seniokas buvo visiškai trenktas, keistas ir originalas. Gyveno vienas, žmona mirė prieš šešerius metus. O jis būdamas vienas, be vaikų ir giminių visai pablūdo. Kadangi anksčiau buvo partkomo sekretorius tai sakė ir dabar į dievą netiki, gerti ištisas savaites kaip visi nenori. Iš dyko buvimo gaudamas pensiją perka betoną ir lieja skulptūras. Bet kokias fantastiškas... Jis lieja brangiausią atsiminimą - žmoną ir geriausius atsiminimus, kai su stovinčiu organu artėja prie nuogos savo žmonos. Taip, taip, tokia skulptūra vidury Molėtų miškų. Ir dar jaunuoliai susikabinę (Vos ne Rodenas) mylisi, ir dar koks dešimt arklių ir nuogų žmonių.
- O arkliai kam, - įtariai paklausė Robertas.
- Patiko auginti, mėgstu žirgus, - atsakė.
- O kam šitas betoninis pliacius,
- O čia būna šokiai. Suvažiuoja jaunimas. Šoka, bučiuojasi, eina į krūmus. O man įdomu pasižiūrėti, aš jau kartais užmirštu kaip žmona atrodė ir kaip mes darydavom. Man reikia vis pamatyti ir prisiminti.
Sėdėjom pasodinti prie stalo vidury negrabių, bet žavingų pilko betono skulptūrų, vaišinomės samagonu, kurį šeimininkas darė tik sau ir vis labiau man ten jaukėjo. Žvejas vis pilstė vyrams samagoną, muistėsi ir vis ruošėsi paklausti. Dar ir dar bandė pradėti, kol galų gale išstenėjo:
- Robertai ir Vytautai, gal nesupyksite. Ale man labai trūksta vieno dalyko. Matot skulptūros nėra visai pavykę. Aš nelipdęs nuo nuogos moters. O mačiau Agnė labai gražaus kūno. Ir man reikia dviejų moterų naujai skulptūrai. Ir Laimutės.
Aš blykstelėjau akimis į Agnę, tai jis pusaklis? Melavai? Mus matavo akimis visą pusdienį. O Agnė irgi supyko:
- Kas, aš daiktas, kad vyro klausi. Darysiu ką nuspręsiu pati.
Robertas pakėlė rankas, ką jis, kvailys, savo jaunai ir gražiai žmonai prieštaraus. Šiltutėliai vyrai tik pasakė, kad prižiūrės mus dėl padorumo. Gers toliau samagoną - kuris labai gerrrrras. Aš buvau priblokšta - Vytas man leidžia šiandien viską. Tad ir aš paskui Agnę dėl meno. Labai jau tas seniokas mus pakerėjo savo originalumu.
Agnė pakoketavo:
- Galima man vadovauti kompozicijai?
Žvejas išsišiepęs linktelėjo. Agnė dar:
- Ar galima pasilikti kelnaites. Truputį drovu.
Žvejas sukrizeno:
- Tai kad ponia Agne mačiau, kad nedrovu.
Visi juokėmės. Aš su Agne pradėjau ruoštis. Eilinį kartą per dieną nusimetėme visus drabužėlius. Tuoj ko gero vaikščiosiu be jų rančoje - taip bus paprasčiau.
Nuogutėlė kompozicijos vadovė prisiglaudė prie manęs apspausdama mane dar ir kojomis. Aš atsirėmiau į medį. Bet Agnė taip prisiglaudė savo papilvės plaukeliais prie mano vietelės. Aš sucypiau, man nepatogu. Žvejas iškart atbėgo pakišti man po sėdmenimis pagalvėlės. Jis ją vis taikė, taikė. Jo tvirtos rankos visai buvo malonios, dar pagalvojus kad lipdys mane nuogą, išminkys mano krūtų iškilumus. Dar Agnė iš priekio pradėjo švelnutėliai lyginti mano trikampėlio plaukus, šnibždėdama, kad labai jau pasišiaušę - reikia sutvarkyti. Aš pradėjau kaisti iš vidaus. Banga karščio pakilo iki krūtų. Sudejavau...