Nuojautų labirinte

Tu vis žiūrėjai
Į akis
Ir ką matei?
Kalbėjo
Nebyliai
Tik tavo mintys,
Uždarytos abejonių labirintuos...
Pakui paklausiau,
Tu neatsakei.
Turbūt nereikia man žinot,
Aš supratau...
Tos mintys išsidraikę,
Lyg voratinkliai ant pirštų,
Lipnia gija
Surištų
Tai kas išeit jau pasiryžo.
Kam stabdyti?
Neklausk
Pažvelki į akis
Dar sykį.
Jose lyg ekrane praplaukia
Dienos
Be tavęs,
Kaip pėdos
Vienišos
Ir smėlyje išmintos
Per svajones
Per išmatuotą skausmo gylį.
Ir paskandinto mariose
Sidabro žiedo,
Skilusio perpus,
Maldauajnti rauda
Sugrįžt atgal
Gyvenimu nauju,
Nauja vaga,
Suart lemties arklu
Suskeldėjusią dirvą,
Nuo nežinios,
Nuo vėjų ir šalnų
Sueižėjusią dirvą...
Pasėti
Tai ką pamatei,
Aklu žvilgsniu
Žiūrėdamas į praeitas erdves,
Tą naują daigą.
Palaistyt ašarom
Iš neregio akių,
Paglostyt pirštais
Nejautriais
Nuo pilko ilgesio,
Čia atkeliavusio per laiką prarastą,
Kaip atpildą už tas klaidas,
Kurių nepadarei
O gal tik atsiminti silpnas.
Užmerk akis-
Tegul jos mato,
Ko nepasako žvilgnis,
Kuriame matei
Vien dangų.
Dangų, kurs užkloja
Žolę
Iš po garuojančio lietaus atgijusią
Ir trokštančią pakilt...