Apie ją.

Vieną gražią dieną, kai kieke buvo puikus oras ir saulutė maloniai spigino į akis, smėlio dėžėje žaidė maža mergaitė. Jos vaikiškas veidelis buvo sukaustytas rimtumo. Tokia susikaupusi, kamuojama savo vaikiškų rūpestėlių. Šiek tiek suirzusi. Jai vis nesisekė" iškepti" didžiulio smėlio pyrago. Kas kaltas dėlto? Smėlis ar kibirėlis? Smėlis... Per daug šlapias, todėl visas iš apversto kibirėlio neišvirsdavo arba išvirsdavo, bet tuoj pat ir sutrupėdavo. Ji taip stengėsi, nes norėjo tą vaikiškų rankučių" iškeptą" pyragą padovanoti mamai. Ji labai mylėjo ją. Mylėjo ir tėtį... bet mamą labiau. Taigi kai pyragėlis jau tobulai buvo paruoštas, net papuoštas ryškiai geltonu pienės žiedu, mergaitė suko savo mažą galvelę mąstydama, kaip ji nunešti į namus. Minutei nubėgusi prie kiemo šiukšlyno paieškoti kokio nors daikto, kuris tiktų padėkliuko vaidmeniui, ji už savo nugaros išgirdo klaikų vaikų juoką. Atsisukusi mergaite net krūptelėjo iš išgąsčio. Jos skaisčiai žydrose akyse pasirodė ašaros. Viena, skausmo kupina, ašarėlė nuriedėjo jos švelniu skruostu. Ten buvo belikusi tik niekam nereikalinga smėlio krūva.
- Rūta! - Pasigirdo malonus moters balsas seno namo lange. - Pareik namo.
Mergaitė apsisuko ir išlėto nuėjo didžiulių namo laiptų link.
Bevalgant vakarienę grįžo tėtis.
- Tėti, Tėti! -besidžiaugdama šaukė mergaitė.
- Atstok! - šaltai atsikirto vyriškis.
mergaitės veide vėl pasirode ašaros. Ji nenorėjo tikėti, kad tėvelis jos nemyli. " Jis juk geras... Jis tikrai mane myli. " Taip save guodė ta maža mergaitė. Jos niūrias mintis išsklaidė mama.
- Eikš, mažyle, - ramindama kvietė moteris, - tėtis pavargęs, nepyk ant jo, - švelniu balsu kalbėjo mergaitės motina.
Tada ji pakėlė ant rankų tą tyrą padarėlį ir nusinešė į kambarį. Tą naktį jai teko miegoti spintoje. Ji dažnai ten miegodavo. Visada kai tik tėtis būdavo piktas. Nors spintoje būdavo šiek tiek ankšta, bet mergaitei ten patikdavo. Ji gulėdavo apačioje, o virš jos kabėdavo mamos, svaiginančiais kvepalais dvelkentys, drabužiai. Ji ilgai į juos žiūrėdavo ir svajodavo, kad kai ji užaugs bus tokia pat kaip ir jos mama. Ji svajodavo tol, kol užmigdavo ramiu vaikišku miegu...
Vėliau ta kažkada buvusi maža mergaitė užaugo. Ji jau nebegyveno nei su savo mama, nei su tėčiu. Ji, kaip ir norėjo, kūrė žaislus vaikams, kaip ir jos mama. Ji turėjo būti begalo laiminga... Tačiau ji vis dar buvo vieniša. Kad nebūtų taip liūdna vienai, ji kūrė ir dovanojo savo žaislus dviem mergaitėms, kurios gyveno kartu su mama greta jos. Rūta labai jas pamilo. Visą savo dėmesį ir rūpestį skyrė tik joms. Ji gyveno tik dėl jų, buvo joms tarsi vyresnė sesuo, nors ištikrųjų buvo niekas.
Bet vieną lietingą dieną Rūta mirė. Žuvo autoavarijoje. Kartu su visais liūdėjo ir dangus, vergdamas, pavergtas skausmo. Ji taip netikėtai išėjo palikusi tik savo žaislus. Nors mergaitės tada buvo dar labai mažos ir nesuvokė, kas įvyko, ta miela būtybė, vardu Rūta, visada išliks jų širdyse kartu su savo žaislais... žaislais, kurie joms dovanojo nuostabią vaikystę kartu su ja, jų kūrėja...


skiriu draugei, kurios nespėjau pažinti.