Gervinis mokosi bendrauti

Gervinio draugas buvo savimi patenkintas, skūpus, simpatiškas ir saldžiabalsis šmikis. Toks, kokį jaunos vadina “mergų džiaugsmu”, o pagyvenusios - gašlūnu. Jis nuolat tempė pas Gervinį moteris ir paneles, nes Gervinio senbernystė įsisenėjo,  ir jis pats iš to turėjo naudos. Gera kompanija, dykai kava ar vynas, o galiausiai moteriškė, kurios Gerviniui nereikėjo. Gervinis buvo išauklėtas gerbti moteris ir savęs joms nekišo. Tiesą sakant, mieliau jis laikytų katę. Katės taip garsiai nežvygauja ir jų kailis visą laiką tos pačios spalvos.
Rudenį šmikis buvo atsitempęs tokią, anot jo, blondinę. Psichologė, karšta - gyrė.
          -Jei ta varlytė būtų krokodilas,
          tai netolies tekėtų Nilas, -
pagalvojo Gervinis, o varlytė iššiepė mažus aštrius dantukus, lyg būtų perskaičiusi jo mintis.Psichologė! Pokalbis panašėjo į patylėkime tryse. Su ja vaikų tikrai nebūtų - suprato net ir šmikis. Jei pereinant prie reikalo reikėtų persimesti bent keliais sakiniais (o Gervinis buvo nemadingai mandagus), Gervinis tiesiog užmigtų anksčiau. Be to, ji dar ir rūkė! Turinčiam chronišką priklausomybę nuo baimės turėti priklausomybę buto šeimininkui tai kaip didžiulis ženklas STOP. Jis negėrė, nerūkė ir pas panas nėjo. Šmikis atvesdavo. Ir išsivesdavo.
Žiemą, per pačius šalčius, Gerviniui buvo atvesta tokia ,atseit, brunetė. Aukšta, liesa, skaisti, jau netoli penkiasdešimties, bet dar su nesibaigusiu galiojimo laiku docentė. Ta netylėjo. Ji iškart ant Gervinio išbandė savo oratorinio meno pagrindus. Suveikė. Jei šmikis nebūtų pasiprašęs prie telefono, Gervinis būtų maudęsis saldžių balselių jūroj, bet donžuanas kažkodėl šįkart mieliau vos ne intymiai bendravo su telefono rageliu, palikdamas intelektualų pokalbį šeimininkui. Docentė klausinėjo, provokavo atvirumą, gyrė, domėjosi Gervinio kandžių kolekcija. Ir išėjo pirma, kažkodėl ją atvedusiojo nelydima. Prieš atsisveikindama, mirkčiodama rudomis akytėmis paprašė:
- Ateikite manęs morališkai paremti į Žiniją (ką...?). Poryt skaitysiu paskaitą apie pilnavertį bendravimą.
Gervinis tą savaitę dar nebuvo atlikęs pakankamai gerų darbų ,todėl nė nedvejodamas sutiko. Šmikis tik truktelėjo pečiais. Atsitiktinė grupiokė ir tik - vėliau paaiškino.
Poryt, kadangi vis dar šalo ir anksti temo Gervinis pasijuto dvigubai kilnus. Pasiėmė tiktai kelis litus (jei kas patamsyje prikibtų), apsimovė šiltus apatinius ir su giedra ramybe sieloj bei veide išėjo. Ramybė išsilaikė neilgai. Kai paaiškėjo, jog paramos iš jo norėjo anaiptol ne vien morališkos, bet ir materialios, kai teko versti visas sveikas ir kiauras kišenes, ji virto nerimu. Nešildoma, retai lankoma Žinija (ir prelegentė) reikalavo 10 litų už Gervinio filantropinius jausmus, o Gervinis tam nebuvo pasiruošęs. Gerai, kad bilietui sukrapštė, bet kelionei į namus neliko. Rudaakė, priešingai buvo laiminga ir rami, tiesa, kaip ir visi sušalusi.
Dar paskaitai neprasidėjus, praktiškai ir pasakyčiau gan skausmingai Gervinis buvo supažindintas su naujų problemų sprendimo būdu. Gervinis vos spėjo išgirsti: “ačiū, aš pasiskolinsiu jūsų paltą”, ir jo paltas jau šildė nebe jo kelius, o šmikio grupiokės nugarą. Netekus pinigų ir šilumos šaltinio, įdėmiai klausytis apie tai, kaip reikia mokėti kitą išklausyti, buvo jau sunkiau. Gerviniui tiesiog nepadoriai parūpo grįžti kuo greičiau namo ir užsisiūti skylę ties keliu ant apatinių. Gerai, kad paskaita, stokojant medžiagos, trumpai tetruko ir Gervinio paltas ant brunetės, kaip ir ant pakabos atrodė puikiai.
Antroje dalyje visi (jų buvo gal kokie devyni) galėjo klausti. Čia Gervinis aiškiai iškrito iš bendro fono, nes pajėgė sugalvoti tik vieną klausimą: “kelinta dabar valanda?”, kai visi likusieji rimtai norėjo sužinoti viena - kaip neprarasti šlykščiai nusiteikusių klientų. Atsakymai Gervinį nuteikė linksmai. Šiek tiek pamiršo net kelionę į namus. Jo remiamoji prelegentė dalino išmintį iš savo patyrimo, kuris gerokai nesutapo su klausytojų komercine veikla ir su tuo ką pati ką tik išdėstė. Perfrazavus būtų - siųskite visus po galais ir nesileiskite, kad jums užliptų ant galvos. Smulkieji komersantai liko pasimetę. Jie maigė rankose lapelius su tuo ką buvo susikonspektavę, o jų akyse tvyrojo bankroto nuojauta. Tik Gerviniui patarimai patiko, jis nekantravo jais pasinaudoti čia ir dabar + atgauti paltą + pasiskolinti litą. Pavyko - paskaita nepraėjo veltui: a)10 Lt, b) sloga. Skolos nusprendė negrąžinti.
Grįžęs namo Gervinis išmaukė du gerus gurkšnius grogo ir atsisėdęs fotelyje paskendo prisiminimuose. Kaip būdamas mažas čiuožykloje įkrito į glėbį smulkutei mergytei, o šioji įkrito jam į širdį. Jis nežinojo nei jos plaukų, anei akių spalvos, nes buvo ji su kepuraite ir  aprasojusiais akinukais, bet tas prisiminimas patikimai saugojo Gervinį nuo šmikio iniciatyvų. Ypač žiemą. O ir kaimynės katė galiausiai liovėsi Gervinį ignoruoti.