tyla, kuria reikia moketi prisijaukinti...

Tyla – ji man patinka. Mano pragaištingame ir sumišusiame pasaulyje – tyla, bet ne ramybė, kurios taip geidžiu. Aš myliu tylą, bet ne visada ir ne betkokią. Mėgstu tylą, prisodrintą lietaus lašų, vėjo šlamesio medžių lapuose, gatvės praeivių žingsnių. Garbinu tyla, kurią randu muzikoje, kai pavargstu ar nusiviliu, kai maloniai arba skaudžiai liūdna. Nekenčiu tylos kai linxma, kai gyventi gera! Tada ji manęs neieško, aš jos nerandu... tarp pilkų miesto sienų ir žydro dangaus ieškau akių, tokių kaip mano, tačiau visiškai skirtingų, ieškau svajonės, kurią pamečiau tamsiame valkatų ir narkomanų skersgatvyje. Ne, aš jų nekaltinu ir nesmerkiu. Tai žmonės, kurie nemokėjo gyventi arba per anksti to išmoko. Mūsų ateitis? Ji gali baigtis tamsiame patvory, juk gyvenimas tox nepastovus. Nemokam gyventi, nes mus saugo būrys akių, kurios sukuria sieną tarp mūsų ir pasaulio. Tu viską matai ir žinai, tačiau ne, manęs tas blogis nepasiex, mane saugo akys, gyvenančios kartu... nuo to viskas ir prasideda... kaskart kai mane paliečia šiurkščios pasaulio rankos aš grimztu į savąsias iliuzijas.Tai mano mintys, mano svajonės. Beribė erdvė...baltas, bekraštis plotas, kuriame aš jaučiuosi laisva. Viską galiu nudažyti savo spalvomis, susikurti aplinką, kurioje norėčiau gyventi, susikurti ateitį. Ten galiu piešti dangaus atvaizdus, žaisti su saulės spinduliais, stebėti praplaukiančius debesis, spėlioti kas bus? Kodėl bus? Gaudyti paukščio skrydžio vingius debesyse paliktus...stebėti mažą vabalėlį ant akmens, ieškantį gyvenimo tixlo. Jaučiu, kaip džiūgauja siela.
Vėl tyla.
Kiekvienas judesys, oro gūsis čia turi dievišką prasmę...