Nerimo blaškomi drebulės lapeliai niekada nenurims, blaškys mintis, kurias kažkas tuomet prisimins...Piktosios fėjos prakeikti sapnai ramybę narve uždarys ir naktimis nerimo daina skandins sielas balzganam vandeny...
Skaudūs vėjo žodžiai niekada nepaguos, griaus meile pastatytas pilis. Įsisiurbęs į nuvytusius plaukus pašnibždomis meluos ir amžiams palaidos karčiam liūdesy... Tuomet atplasnos aimanuojanti tyla ir nematomu žvilgsniu nudegins visas mintis.
Juoda spalva tylėdama mane pasitiks, mirtimi ir pelenais dvelkiančia ranka ilgai mojuos... Sodindama nevilties medį širdy seks pasaka kaip tuščios mėnulio akys drebulę vidurnakty pamils...