Draugams

Kai vakaras tyliai glosto gėlę,
Tu pabandyk nuskint jos žiedą.
Priglauski jį prie lūpų karštų,
Ir gal suprasi, ko ieškai tu.

Pajusi, suprasi, ko blaškos širdis,
Ką taip beviltiškai slepia naktis.
Pajusi staiga, suprasi tikrai,
Kad nuo vienatvės jau pavargai.

Tada prisiminsi tu savo draugus,
Jų veidus blyškius, bet mielus,
Ir vasaros naktį norėsi sugrįžt,
Ten, kur tik vaikystėj galėjai atklyst.

Deja, negalėsi nuvykti tenai,
Nes vartai tau užkelti seniai,
Tiktai atminty įstrigę veidai,
Lydės tave amžinai, amžinai.