Užrūdiję  vartai į amžinybę

Sėdėjau ant nakties ir sukryžiavus kojas švilpiniavau neatpažįstamą melodiją, kurios klausėsi tik spindinčios dangaus akys. Jų ašaros manęs nelietė, todėl spoksojau į tylą ir klausiausi jos gyvenimo istorijos. Buvo šilta naktis, o sparnuotas vėjas draikė marškinius, kuriuose nebuvo nei sagų, nei audinio ar siūlų. Dažniausiai mano vingiuojanti melodija nutrūkdavo kiekvienąkart pametus save, bet kadangi ši vakarinė naktis buvo mano, gėlas vanduo sunkdamasis iš žemės leido suprasti, kad žemė-tai aš.
Ilgai dar sėdėjau ant nakties besiklausydama tylos istorijos, bet rytas niekaip neatėjo. Nerado mano kelio, manęs iš tikro jame net nebuvo. Dangus laikė apglėbęs savyje ir supo ant viesulo sparnų, o aš savo spalvotom akim piešiau saulę. Staiga atsistojau ir nuėjau. Gyvenimas nesuprato manęs ir nusiskandino pūkuose iš vakaro supustytuose vėjo. Ilgai skausmas verkė ir graužė debesis, bet paspringo. Aš negalėjau nusijuokt, todėl atsisėdau ant nakties ir sukryžiavus kojas ėmiau stebėti pasaulį. Mačiau kaip gyvena kiti ir kaip jie stengiasi išgyventi, kai tuo tarpu jais yra tik žaidžiama. Šį kartą nesupratau jų aš, bet ir nesistengiau suprasti. Žinojau tik tai, kad viskas yra taip kaip turi būti ir stengiausi išlikti savimi. Man besiklausant tylos ėmė vaidentis gyvenimas visas aplipęs pūkais, bet aš užsimerkiau ir nupiešta saulė sušvytėjo. Jaučiau kaip jos spinduliai skverbiasi pro vokus, o aštrus raudonis degina sielą, kurios vartai į amžinybę, deja, užrūdiję...
Dar ilgai taip sėdėjau, kol pastebėjau, kad pasaulio dulkės mane aplenkia ir akmenys stengiasi kristi kuo toliau nuo manęs. Net vėjas, ir tas, netroško glamonėti mano kūno apvilkto marškiniais, o juoda naktis su žvaigždėtom akim slydo iš po kojų. Atsimerkt nebeįstengiau, bet radusi save (bent jau taip maniau aš pati) isteriškai nesidžiaugiau. Net neatpažįstama melodija tekėjusi pro ausis stengdavosi sustingti manyje. Nesupratau ,už ką ir kodėl, bet dangaus glėbyje jaučiausi nereikalinga.Išbėgau  į erdvę ir susmukau.
Nakties nebebuvo. Šviesa naikino viską aplik, kol aiškumas ėmė badyti akis. Manęs nebėra ir nebebus. Manimi buvo tik žaidžiama, o dabar net ir to nebėra. Aš nužudžiau savo gyvenimą ! Savo vienintelį sapną!