Mėlynas

Auksinius plaukus taršo vėjas šiaurinis,
Stovi medžiai pasipuošę šerkšnu.
Prieš akis kažkoks vaizdas -
Gal pirmas, o gal paskutinis...
Nežinau, regis kur, bet einu.

Ten giliai nakty pasislėpęs mėlynas miestas,
Virš namų viršūnių stūkso žiemos dangus...
Aš žinau, jisai ten, lyg tai drobėj nupieštas...
Visada tenai būdavo, gal dabar jau nebus..?

To miesto niekas neaplanko,
Jis užsisklendęs savo tirštai mėlynam fone...
Prieš jo mėlyną spindesį visa kita nublanko,
Jis paskendęs giliai, kitame gal laike.

Ten kyla mėlyni paukščiai į dangų,
Jie keliauja kur tik neša juos sparnai.
Iš viršaus krenta mėlynos snaigės ir žvalgos,
Ieško kur laukia jų mėlyno vaiko delnai...

Stūkso mėlynas miestas apjuostas nakties tylumos.
Net atrodo ramus ir netikras.
Galbūt jis tik apgaulė žiemos..?
Gal išties pieštas drobėj ir trapus toks kaip stiklas..?