k[a]n[a]p[ė]s (garbės suteikit)

-smilkalas
atėjo
kaip naktinis svečias
ir kojos atšilo

\guano\

/guano/

girdi toli kaip aidas
tik užšalęs
kaip menas
paveikslas

lopšinė
giesmė
su manim
į mano meilę panašus
[gražus?]

visai nešalta
tai ne latvijoj
kaip sibire

juk ežeras mus globoja
žvaigždės dangų
ir tėvynę
iš žolių į laisvės sielą

smilkalas
paskutinis gaisras
tuoj nukris
laisvos žolės liepsnos-