.Tolyn.

.Juk niekad negirdėjai dainuojant tylos. Nebuvai debesyse ir netikejai, kad sniegas krenta nuo vaivorykščių. O taip būna. Būna gražiai. Taip tyrai būna. Ir šviežiai. Būna kaip baltų citrinų sultys. Lašai ant pirštų galų. Tiesiog eini griaužiančiu šalčiu ir dainuoji apie baltas avis sapnuose. Nes ne visi girdi. MmMmm... O už akimirkos slepiasi diena slystantis žvilgsnis. Tavo. Tik tavo ir pomidorų žiedų. Prie mėlynais dažais dvelkiančio apsiniaukusio lango...
.Rytą ar vakarą... Vis tiek geltonų žiedų pūkai byra po kojomis. Kloja baltą minkštą kilimą su svajom dugne. Bėgi lyg žydinčių vyšnių pieva ir lyg netyčia kliūvi už smėlio akmenų. Galvoje skamba tylos muzika. Su barškančias džiūvėsiais. Jie vis netyčia krenta ir atsimuša į vėjo glostomus delnus. Girdi, ore tirpsta ledo varpeliai. Kaip snaigės vidurvasary. Šalia širdies sudužęs senas patefonas. Kaip tie garsai. Ratu. Vėžlių žingsniais tuščia dykuma. Kaip atsispindėjusi vaivorykštė po lietaus atsiradusioje baloje... Akimirkos gena mintis. Kartu skuba ir deganti oda. Nuo karščio. Nuo skausmo. Nuo nesustabdomo greičio. Tolyn... Pro stiklini sniegą...