Harmonija

ant didelių kalnų
žaliai apsėtų lietaus
susėdę žmonės
ant stataus šlaito
kojas nuleistas siūbuoja
gaudo įkvėpimą
kabantį oro delnuose

balso virpėjimu
ardo harmoniją
supintą iš rankų
ir plaukų gėlėtų

lygumose tie žmonės
mokėsi gyventi
dabar ant kalno žalio
bando suvaldyti
mažą pusiausvyrą

susėdę kelmais
(lyg ant pasaulio krašto)
žmonės dairosi
kiekvienas sau ieškodamas
genialios minties