***

kai ateina metas
ir būna tinkamas momentas
Jis galvoja apie iškvepiamą orą
kuriame nėra nieko klaidingo
ar netikro
ir iškelia tas mintis
kai nuo jų žuvys upėse
įgauna antros gyvybės
ir sveikatiško pasitenkinimo
burbuliukai neregėti
kyla aukštyn
ratilai viršuj
nuteikia nedvasingas dvasias tų
kurie atsidavę žemiškiems dalykams
ir daugiau nemato
nuteikia gluminančiai
„kas čia? “
(jiems atrodo
kad pamėlynavo keistas vanduo)

prasiskiria meldai
ir išneria...
ne...
jau metas sugrįžti prie to
kas čia kas pasauliečių vartojama
lyg kramtomoji guma
kuri išspjaunama į jos laikinumą
nusakančią šiukšliadėžę

garsas įsigeria į aplinką
(Jis dar nepalietė gitaros)
sukryžiavęs keturis pirštus
klaupiuos ant kelių
o Jis beveik paliečia man galvą
ir nori pasakyti: stokis
negėda
dėl nieko
dabar

„ką turėčiau daryti kad laimėčiau?... “
bet tiek daug laimėti
paprasčiausiai negalima???

...

matau:
už kelio posūkio –
sureikšminimas...
kai kurios paslaptys
tam ir yra kad jas nuklotų laiko dulkės
„žiūrėk
ši užmarštis nepavojinga“ –
„tikrai
tikrai“

„ir ko dairaisi
lyg norėtum išvysti tai ko nepamatysi
daug visko nutekės
kol duosiu žinią aš apie save
o tu taip ir toliau tikėk...
ir kraujas reikš paguodą
o raudona spalva bus lengva
kaip mano širdis... “

susikaupęs gryninu nuotaikas
(iš aukštai ateina
jau ir elementarumas)
logika paaiškina regėjimų retumą
(šiandien žvejas nežvejoja
bet jo namuose apstu žuvienės)

kai reiks tai pasišiauš
prie upės krūmų lapai
sumirguliuos sumirguliuos
iš dugno kylančių žuvų žvynai
ir pasikeis vandens spalva
tuomet aš lauksiu To
kuris (ar taip negreitai dar?)
ateis

2004-10-12