Auksinis Dobilas 2 dalis

Tą plynę rasti nebuvo sunku. Tai buvo plynė tikrąją šio žodžio prasme.
- Neįsivaizduoju, kaip gali kas nors augti čia, - pasakė Vikfrydas. – Labai keista vieta. Kažkas čia negerai.
- Ieškokime, - tepasakė Lori – nenorėjo veltis į ginčus su Vikfrydu.
Po pusvalandžio vienodame plynės peizaže jie pamatė kažką nauja. Tai buvo medis. Žaliuojantis medis. Žaliuojantis plyno lauko viduryje.
- Oho, - Loriana buvo pakerėta tokio stulbinančio ir netikėto vaizdo.
- Atrodo kažkaip… keistai.
Vikfrydas, kaip ir visi drakonai, jautė gyvybės pulsavimą. Prie to medžio nejautė nieko.
Nusileidus, Loriana priėjo prie medžio ir palietė. Pajuto jo stingantį šaltį ir tuoj pat atitraukė ranką.
- Akmuo? – paklausė Vikfrydas, pamatęs apstulbusią Lorianą.
- Atrodo visai kaip tikras.
- Taip. Bet nėra.
- Tie lapai – jie taip pat akmenys… Kodėl?
- Matyt gnomai jį iškalė.
- Kam?
- Kaip orientyrą arba paminklą, aš nežinau. Ar tau viskas gerai?
- Aš… aš tiesiog visiškai patikėjau, kad jis tikras.
- Žinau.
Lori atsitraukė nuo dirbtinio medžio ir pasiėmė kastuvą nuo Vikfrydfo nugaros. Ilgai vaikščiojo aplink medį, bandydama rasti minkštesnę vietą, bet visur kastuvas atsitrenkdavo į akmenis. Vikfrydas tik stovėjo ir žiūrėjo.
- Galėtum, bet kuom nors padėti, - susinervinusi pasakė jam Lori.
- Galėčiau padainuoti.
- Visai nejuokinga.
- Tada ko nori iš manęs?
- Patikrink, kur žemė minkštesnė.
Vikfrydas ėmė vaikščioti apie medį murmėdamas:
- Negalima tikėti tais gnomais.
Tik staiga Vikfrydas smuktelėjo žemyn. Žemė po jo kojomis ėmė grimzti. Jis greit pakilo ar pasižiūrėjo žemyn. Toje vietoje akmenys buvo netikri – tuščiaviduriai – ir nuo jo svorio susmego.
- Radai! O Vikfrydai! Gnomas nemelavo.
- Dar nežinia, - sumurmėjo drakonas Lorianai bekasant duobę.
Ne už ilgo ji atkasė landą. Ji vedė gilyn po žeme.
- Vikfrydai, nemanau, kad tu čia tilpsi.
- Aš negaliu paleisti tavęs vienos. Nežinia kas ten laukia.
- Tik Auksinis Dobilas. Be to, aš turiu Dvasių Amuletą. Man nieko neatsitiks.
- Bet, Loriana…
- Juk negaliu sustoti dabar, kai tikslas jau taip arti.
- Bet būk atsargi.
- Būsiu.
Lori įėjo į tunelį ir Dvasių Amuletas pradėjo spindėti. Vikfrydas sekė ją akimis, kol nebebuvo ko sekti. Jis atsigulė ant žemės kiek toliau nuo akmeninio medžio.