Kaip vėjo gūsiai žodžiai į mano ausis lenda,
Bet aš jų kažkodėl nesuprantu.
Matau, pro langa paukštis skrenda...
Norėčiau aš pakilt su juo kartu.
Padangėje jau saulės nematyti,
Ji slepias po niūriu skliautu.
Aplinkui vien tik tirštas rūkas plyti,
Bandau pabėgt kažkur toli įsivaizduojamu taku.
Lietus prapliuma,
Jis negailestingas.
Lašeliai pūpso ant žmonių veidų.
Lietus užgožia viską viską, jis toks paslaptingas.
Per jį aš nematau Tavų akių.
Stiklinėm kojom pirmyn aš lekiu...
Stiklinėm rankom saulės siekiu.
Stiklinėm svajonėm aš gyvenu.
Stikline širdim vien tik šaltį jaučiu.
Lietus nurimo,
Bet lašus apčiuopiu...
Jie sunkūs, lediniai,
Rieda iš mano akių.
Už lango vėjas blaško klevo lapą,
Su juo, atrodo, kad ir aš skrendu...
Išnyksiu aš kaip lengvas pienės pūkas,
Su savo sąžine, su širdgėla,
Su amžinu skausmu.
Tolyn, tolyn, aukštyn...
Pradingsiu aš su juo kartu.