Žodžiai

Žodžiai man tavo kaip durklas
Išraižo randus sieloj,
Mano kojas sušaldo kaip akmenis
Ir burną rakiną raktu
Netardami nė vieno žodžio,
Neklausdami ar neskauda.
Mano žodžiai tau – nuotrupos
Pasakyti nieko negalintys
Dėlioja iš žiedlapių žiedą,
Kurį mano siela maitina
Šaltais ir nieko nereiškiančiais
Vientisų žodžių fragmentais.
Mūsų žodžiai pasauliui –
Jo lūpose sklendžiantis laikas
Išplėštas iš mūsų prakaito
Lašas oratorių taurėms
Užpildo visa kas perpildyta
Ir pilnumą tiesos pripildo.
Kartais žodžiai nereiškia
Nieko išskyrus tamsą,
Įsigeria lašas po lašo
Į gyslomis išverptą odą
Ir ten pasilieka lig vakaro
Mūsų mintis troškindami.
Pasauliui žodžiai – pamatas
Tam – kas jau buvo pradėta
Trumpučių meilės žodžių.
Suriša ir vėl atpainioja
Netardami nė vieno žodžio,
Neklausdami ar neskauda.