limpančiai tyrumo akimirkai paminėti (su nuodėmės prieskoniu)

Baltai aušrai sudūlėjus
skritulio pavidalu
ryžensnauterio nasrų kvietimas
tystantys burbulai
iš kančių taurės
raumenų skaidulos, vydamos
trilinką jūreivišką
mazgą
gieda lyg vijokliuose
susipynę kadagiai
spindintys lašeliais rasos
kurie tykšta tąsiais siūlais
menamą kelią rodydamos
aušrai sudilus
tamsūs vakarai artėja
lengvu žingsniu betemdami rausvą vanilinį
kokteilį su vyšnių kauliukais
makdonaldo veidu einu tiesiai
atsimušdamas į voro triakio mėlyną tinklą
su centre esančiom
juodom bitėm su penkiom akim
Tyliai
nuburzgia meilės laivas
plevėsuodamas burėm
rodančiom tylą
tylėti auksinėmis ašaromis
sustūmus kvadratinį lėkštą jausmą
tik tyliai tyliai
nubėgęs katino rainas dryžis
per petį lengvai brūkšteli
primena
aušros patepimą ir plotkelės prėską skonį
kai kunigui nebetylint
jis palaimina
ir visas juodas dėmes ištrina
tik deginančio vandens šliūkštelėjimu
kai tyliai beldžiant į bažnyčios vartus
artėja vilkiškai išplėstos akys
marmuriniais skruostais
ir plieniniais dantim
dantytais korėtais paviršiais atgailauju
sudėdamas maldai rankas
juodas kunigas tyliai juokiasi
žiūrėdamas į dylančią tylą