Niekam neskolink savo lovos, 17 skyrius

Pirmasis Monikos laiškas. Gruodžio 30, Ketvirtadienis

„Labas, Agne.
  Turiu viltį, kad nesudraskysi laiško vos pamačiusi nuo ko jis. Nors Simas nieko pas tavo tėvus nepešė, bet aš daugiau nesugalvoju kur tu galėtum būti. Turėjau tau parašyti ir viską paaiškinti, atsiprašyti. Aš neneigiu savo kaltės, ji gal būt net ir didesnė negu kitų, juk aš buvau tavo geriausia draugė (rašau „buvau“, nes abejoju ar tu sutiktum mane pavadinti geriausia drauge).
  Pradėsiu nuo to įsimintino penktadienio. Kai gimtadienio įkaršty Tomas man pasakė, kad netrukus atvažiuos Raminta (Simo „draugė“), aš tiesiog pasiutau. Tomas mane nuramino pasakęs, kad ji išvažiuos vos tik pasikalbėjusi su tavimi. Tada aš pradėjau ieškoti tavęs. Apėjusi visą šokių aikštelę, pasukau prie laiptų ir išvydau tave krentančią. Sustingau, atrodė tarsi kūną kas suparalyžiavo, nes tegalėjau žiūrėti kaip kiti prie tavęs bėga. Kai atgavau amą, kažkas jau buvo iškvietęs greitąją. Po kelių minučių aš įsėdau į greitąją ir mes nuvažiavome į ligoninę, visą kelią aš meldžiausi, kad tau nieko blogo nebūtų atsitikę.
  Kai atsidūrėme ligoninėje, aš likau laukiamajame, o tave kažkur nuvežė. Po kelių minučių atvažiavo Tomas, Žilvinas ir Simas. Tik tada sužinojau kas iš tiesų atsitiko. Jei Tomas nebūtų manęs sulaikęs, aš tikriausiai būčiau pasmaugusi Simą. Priimamajame išaiškėjo tiesa apie Žilviną. Po to jis išėjo paskambinti tavo tėvams, Simas su Tomu apie kažką kalbėjosi. Aš tegalėjau sėdėti ir melstis, kad viskas būtų gerai.
  Kai grįžo Žilvinas, Tomas papasakojo, ką jie su Simu nutarė. Man buvo visiškai nusispjaut į jų kalbas. Žilvinas dar bandė priešintis, bet jis tuoj buvo užčiauptas. Apie tą „sutartį“ susimąsčiau tik tada, kai pasakė, kad tu atsigavai ir mes suėjome į tavo palatą. Bet tada jau buvo per vėlu.
  Visą kitą tu žinai pati. Nemanyk, kad aš noriu suversti kaltę Tomui ar Simui. Aš tenoriu tavęs paprašyti tavęs pabandyti mane suprasti ir galbūt man atleisti.
Monika“

Antrasis Monikos laiškas Balandžio 17, Šeštadienis

„Labas, Agne!
  Tu net neįsivaizduoji kaip aš apsidžiaugiau gavusi iš tavęs laišką! Dar labiau apsidžiaugiau sužinojusi, kad atleidai man! Aš tavęs beprotiškai pasiilgau! Pasiilgau pasivaikščiojimų su tavimi! Tavo padrąsinančios šypsenos!
  Tiesa, turiu tau mažytę staigmenėlę: Aš laukiuosi! Jau ketvirtas mėnuo! Nors dar anksti, bet norėčiau paklausti: Ar sutiksi būti mano vaikelio krikštamote? Tikiuosi, kad taip. Daugiau nežinau žmogaus, kuriam norėčiau tai pasiūlyti!
  Aš nemoku rašyti laiškų (visai kaip ir tu), nesugebu prirašyti pilno puslapio „apie orą“. Tik norėčiau tavęs šio to paprašyti, net ne paprašyti, o tau pasiūlyti (net pati netikiu, kad tai tau sakau…) parašyti Simui. Žinau, tu pasipiktinsi šia mintim ir tikrai to nepadarysi, bet aš jausiuos geriau šito paprašius. Tiesiog aš pradedu dėl jo nerimauti: jis labai užsisklendė savyje, jo maršrutas yra tik darbas ir namai, na kartais, vos ne per prievartą, Tomas jį atsitempia pas mus. Galbūt tu galėtum jam parašyti nors kelis sakinius. Jeigu jis ir permiegojo su ta mergina, tai dabar nežmoniškai dėl to gailisi ir sielojasi…
Tavo Monika“

Devynioliktas Monikos laiškas Gruodžio 1, ketvirtadienis

„Labas, Agne!
  Tavo butas jau laukia tavęs. Sutvarkytas taip kaip tu norėjai. Atrodo gražiai, tik labai jau jis tuščias. Laukiu – nesulaukiu kol vėl galėsiu tave pamatyti!
  Pirmadienį lauksiu tavęs prie soboro, būsiu ten 13 valandą. Nežmoniškai laukiu susitikimo!
Monika“

Gruodžio 5, pirmadienis

  Kaip aš pasiilgau Kauno! Kiekviena gatvelė – mano namai, mano gimtasis miestas. Ir baltasis soboras, prie kurio dabar stoviniuoju, tai lyg švyturys, rodantis į Kauno širdį – Laisvės alėją.
  Išgirdau kaukšint kulniukais ir grįžtelėjau atgal. Link manęs bėgo Monika. Mes apsikabinome ir prastovėjome taip kelias akimirkas. Buvau labai laiminga, nusprendusi, kad laikas paleisti praeities vaiduoklius ir pabandyti pradėti viską iš naujo, net ir draugystę su Simu…
  – Atrodo jog nuo mūsų praeito susitikimo būtų praėjusi amžinybė… - atsiduso Monika, o aš tik šyptelėjau. – Šį mėnesį turėsime daug darbo: tu turi išpasakoti viską kas nutiko tau, aš – kas nutiko man, tu turi pasimatyti su Raminta, kad įsitikintum savo nutarimu… Ach, kaip aš tavęs pasiilgau…
  – Aš irgi tavęs pasiilgau! Pasiilgau net ir Tomo! – nusijuokiau. – Eime kur nors, man jau darosi šalta.
  Mes paėjome šiek tiek Laisvės alėja ir užėjome į vieną kavinukę. Prisėdome prie vieno staliuko ir užsisakiusios vėl pradėjome pokalbį:
  – Na, papasakok, kas gero nutiko per šiuos metus, - paprašiau Monikos.
  − Nieko, absoliučiai nieko gero nenutiko, na išskyrus tai, kad man gimė mergytė!
  – Na, apie šitą tai aš žinau… Papasakok apie susitikimą su Raminta.
  – Aš paprašiau Simo, kad suorganizuotų mums susitikimą. Jis tai ir padarė. Nieko ypatingo neįvyko, tiesiog ji man papasakojo tai kas įvyko, kodėl ji tau nieko nepasakė, kai jūs „susitikot“ Simo tarpduryje. Tau reikia pačiai viską išgirsti!
  – Aš bijau, kad man atšals noras susitikti su Simu, jei pasimatysiu su ja. Galbūt ne dėl jos žodžių, bet tiesiog dėl jos pačios. Juk kiek laiko tas vaizdas – ji tarpduryje –  kankino mane…
  – Jei nepabandysi – nesužinosi!
  – Na tiek to, o kaip… kaip Simas?
  – Aš juk tau gi sakiau: namai – darbas – namai. Viskas! Na dar kartais užsuka į parduotuvę… - nusijuokė Monika. - Pablyško, sulyso… Bet ir apie tave galima tą patį pasakyti! – nusijuokiau, ne vien dėl to, kad sulysau ir aš, bet ir todėl, kad ir mano maršrutas tebuvo namai – darbas – namai. – Ach, jūs…
  – O… merginos?
  – Kur jis jų galėjo susirasti?! Darbe? O gal manai, kad jos laukdavo, išsirikiavusios eilėje, prie jo buto durų?! Nė velnio! Kartais su Tomu juokdavomės, kad greičiausiai Simas žada tapti vienuoliu, nes pradėjo laikytis visiško celibato: moterų išsilenkdavo per kilometrą! – nusijuokė Monika. – Na, nuraminau?
  – Gal. Nežinau… O tu tikrai manai, kad jis…
  – Taip, aš įsitikinusi, kad jis nemiegojo su ja! Na, o kaip laikeisi tu? Man beveik nieko nepasakojai!
  – Kad nebuvo ir ką pasakoti! Dirbau, padėjau tėvams… Viskas! Mano dienotvarkėje daugiau nieko ir nebūdavo!
  – Tai visą laiką pradirbai su kompiuteriu?!
  – Taip.
  – Niekaip neįsivaizduoju kaip tau tai išeina… - nusijuokė Monika.
  – Iš tikrųjų, tai atsibosta visą laiką bendrauti su kompiuteriu… Už tai darbas, kurį susiradau čia, Kaune, nebus visai toks. 
  – Taip, apie savo naująjį darbą jau pasakojai. Tiesa, o kur tu žadi apsistot, kol apsistatysi savo butuką?
  – Na, turiu dvi idėjas: arba viešbutį, arba tavo senajame bute, jei tu jo dar nepardavei! – nusijuokiau.
  – Man atrodo, kad man jo išvis negalima parduoti! – pradėjo juoktis. – Kol kas gali jame pagyventi, nors jau ieškau kam parduoti, bet norinčių vis dar nėra.
  – Nesijaudink, aš ir šįkart ten ilgai neužsibūsiu!
  – Nesvarbu! Tik tiek, kad raktą atvešiu rytoj, - linktelėjau galva, - nebent pati turėtum kopiją. Bet kaip smagu bus įrenginėti tavo butą…! Jau įsivaizduoju… daug mažų, mielų niekučių…
  – Gerai. Rytoj turim apvažiuoti visas baldų parduotuves! Tiesa… Jei gali susitark su Raminta dėl susitikimo.
  – Kada tu norėtum, kad tas susitikimas įvyktų?
  – Būtų gerai, kad susitikčiau su ja prieš susitikdama su tavim.
  – Tada aš jai paskambinsiu, o po to parašysiu tau. Gerai?
  – Nuostabu!
  Baigusios valgyti, apsirengėme ir išėjome. Monika nuvežė mane prie automobilių nuomos punkto ir išvažiavo. Aš išsinuomavau nedidelę mašinytę ir nuvažiavau dar kartą apžiūrėti savo naujojo buto.
  Tai pirmas žingsnis keičiant savo gyvenimą, bandant užglaistyti prisiminimus. Kol kas tai – tik tuščias butas, bet aš jau įsivaizduoju kaip jis atrodys po savaitės, dviejų. Tai mano butas, mano namai.
  Atsisėdau prie durų ir užsimerkiau. Prieš akis iškilo Simas. Nežinau ar juo tikiu, abejoju ar pokalbis su Raminta ką nors pakeis, bet žinau, kad be jo nebegaliu gyventi. Kiekvieną dieną man vis labiau jo trūksta, trūksta jo juoko, ugnelių jo akyse…
  Greit atsistojau ir nusivaliusi nuo kelnių dulkes išėjau pro duris. Sėdau į mašiną ir grįžau į viešbutį.
  Įėjusi į kambarį, paltą numečiau ant prieškambario ir įsijungiau televizorių. Susiradusi VIVĄ pasiėmiau jau seniai pradėtą skaityti knygą, įsitaisiau fotelyje ir įnikau skaityti, retkarčiais pakeldama akis į televizorių ir pažiūrėdama mėgiamos grupės klipą. Po kokio pusvalandžio sučirškė mano mobilus. Pasikuitusi rankinėje ištraukiau jį ir perskaičiau atėjusią žinutę. Dėl susitikimo susitarta…
  Grįžau atgal į fotelį ir susisukusi į kamuoliuką įsigilinau į rodomus vaizdo klipus.