Pasmerkta

Tą naktį, kai už lango
Pilka teliko tuštuma.
Tąkart, kai vėjas glostė
Stiklų supjaustytas rankas,
Pabudo verkdama iš sapno,
Skaičiuodama artojų
Išverstas vagas.

Tą rytą, kai sustojo laikas,
Per stiklą rėždamas kelias,
Bet paskutines minutes,
Ji spardė sieną, melsdama,
Kad išklausytų kas ir ją...
Po to blakstienom glostė
Tvinksinčias žaizdas.

Tą dieną, kai išnyko juokas
Su juodo paukščio pelenų sparnais,
Tą dieną, kai teliko noras,
Kad akis užspaustų pirštais nešaltais
Akis atmerkus, ji nugrimzdo
Tirštoj kaip dumblas tyloje,
Bet vėl išaušo dar viena diena...