Rudeninės maldos ir išmaldos

Voliotis po sudžiūvusius lapus,
Klausytis traškančio šnabždesio
Ir džiaugtis, kad nieko nesuprantu.

Beprasmė rudens nugara,
Vienintelis orientyras.
Lapų sielos meldžias vėjui
Už tave. Jie jau viena.

Asfalto tūkstančiai akių.
Sumindžiotų ir sutryptų.
Akių,
Žiūrinčių vien tik į dangų,
Nepalaužiama viltis kyla
Pro apnuogintas šakas.

Smulkūs akmenėliai,
Neprasimušantys pro storą padą,
Tobulai nusišlifuoja.
Tobulai sustingę pilkumoj.

Dangaus vartų kiemsargis,
Kreivas, šlubas, trumparegis,
Kažkam šypsosi išpuvusia šypsena.
Beprasmė rudens nugara.

Lapų žydėjimas
Plokščias ir beskonis.
Paspringęs grižtu namo.