Moncės Patarimai

Važiuojant lygiu automagistralės keliu kažkurią pilko vaizdo akimirką staiga suvoki besąs kitame pasaulyje. Kartais nė nesuvoki, jog pasikeitė tavo vaizdų seka ir jos logika, žvilgsnio taškas ir greitis (svarbiausia greitis). Bet matai nebe tai, ką matydavai kitada- pasaulyje, kurio logika dar keistesnė.

Visų pirma, anot Moncės, kelio ženklų sistema kuria tikslo pasaulį. Greičio apribojimai, perspėjimai ir draudimai verčia laikytis taisyklių, kurioms suteikiamas šventumo statusas. Po to šis pasaulis aprobojamas pastovaus kelio priešais tave vaizdu. Tai paprastai būna koks nors gamtovaizdis, supantis automobilį iš šonų, ir pilka juosta tarp jų, kartas nuo karto varijuojanti tiek pati, tiek savo turiniu- pora ar daugiau automobilių, kartais sunkvežimiu. Ši trintis tarp stovinčio vaizdo ir kintančio- vienas svarbesnių dalykų, pabrėždavo Moncė. Daiktai priešais mašinos stiklą- sujudę ir judrūs. Daiktas iš tavo veidrodėlio gali staiga persikelti į tavo pašonę, netgi priversdamas tave pasitraukti į pašalę ir jį praleisti; jau nekalbant apie jo sugebėjimą nurūkti į priekį ir dingti. Tuomet pajunti, jog tiesiog stovi vietoj.

„Bet svarbiausia važiuojant, - užbaigdavo Moncė, - tai muzika“. Pagarsinau radiją ir nusibraukiau plaukus į šoną, atsiduodama josios tėkmei ir savo mintims. „Dieviškas apsivalymas, - galvoje Moncės žodžiai aidėjo sumišę su kelio vaizdu, - banalybėje“. Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Dvasios- tarsi kunigas palinkęs dangus šventino pievas ir savo avis. Ir mes ėjome- šliaužėme tūkstančiais. Vėliau keliais paršliaušim namo. Sutems, norėsis minkštos patalynės (galbūt televizoriaus), karštos sriubos. Apmąstę dienas mes sugrįšim maldaut jų malonės- jau būsime radę, ką darėm ne taip; suvokę, ką praradom. Apkvaitę vienodame kelio vaizde, atsitraukę, pažvelgę į šono, užgriebę mintis atsiversime sau. Arba ne. Galbūt pyksime, spausime greičio pedalą, stengsimės rasti atsakymą, o mintis nesugrįš. Ir vis tiek čia pajusime tai, ko taip trūko- gal ilgesį.

Ilgesys, anot Moncės, - skaudus ir beprasmiškas daiktas, bet tik jis teikia prasmę gyvenimui. Tik jame, tarsi upėje, juntame tėkmę. Ne chaosą ir ne betvarkę, - tėkmę. Didelio čia daikto, sakytumėt jūs, - kas čia tokio? Betgi kas kitas susies malonumą ir skausmą, gyvybę ir ligą, du žmones? O gal niekas? Galbūt ir niekas, - tad kas gi daugiau mus susieja su nieku, jeigu ne ilgesys? Apgavau. Niekada nemokėjau sujungti sekundžių į tėkmę. Akimirkos tiesiog sprūsdavo pro pirštus, nenulaikomos ir spirgėdamos, spyruokliuodamos, bet nutrūkdamos. Pabirdavo į visas puses, ištįsdavo ir susprogdavo, toldamos kuo toliau ir keisdamos formas. Lygiam muzikos fone tesugrįždavo jų vos pora, - jas tiesiog branginau. Bet tik tiek, - ir kai kelias nutrukdavo, pasibaigdavo ar apsitverdavo pora sienų, stalu ir lentynomis, tapdamas vis panašesnis į stovinčią vietoje tėkmę, težiūrėjau pro langą į savo gyvenimą- žmones, klevus po palange; naktimis klausydavausi mašinų signalizacijų ir nervuodavausi, kad neužmiegu. Bet niekada nesustodavau ir nesuprasdavau, kas dabar vyksta. Turiu būti atvira: negalėdavau išsėdėti tuščiuose namuose. Ten visada kas nors būdavo- koks nors baldas, kokia nors muzika arba kokia nors nemiga.

Vieną dieną viskas sustoja, sakydavo Moncė. Ji mokėjo raminti. Skaičiau josios straipsnius kas vakarą, kad užmigčiau. Darbe nusikaldavau, grįžus žiūrėdavau filmus, ir visad kartojau: sustok, o gyvenime. Taip ji patarė. Ir dabar, vos prieš dvi sekundes išslydusi iš savo vėžių ir atsitrenkusi į kitą mašiną, aš sekundės greičiu pamačiau istoriją- gal ne viso gyvenimo, gal tik šiandienos, gal akimirkos, kuri lyg balta varna, lyg kreivas nevykęs atomas į chaosą įneša tvarką- atsitiktinę ir padriką, bet kuriančią rišlią pasaką. Ir dabar suprantu, kad tik Moncės dėka viskas stoja- aš čia, ką tik grįžus iš darbo, palinkus virš stalo, pro rūką skaitau ir kvėpuoju, kaip Moncė diktuoja: viens.. du.. trys. Viens.. du.. trys. Ir tada viskas aišku, tada aš žinau: Moncė žino.