Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Atėjusi į darbą su mūsų direktore ilgai derėjausi, kad man leistu vadovauti reklamos skyriui, pagaliau įtikinau.
- Tikrai sugebėsi? Seniau, kai siūliau sakei, kad tam esi nesutverta, tau tik individualus, kūrybinis darbas patinka.
- Kūrybai reikia labai daug laiko skirti, o aš dabar negaliu. Gal vėliau, kai Vilius paaugės.
- Tavo reikalas, alga ta pati.
Vakare sėdėjau savo naujam kabinete. Dėliojau dokumentus į aplankalus. Kažkas pasibeldė į duris.
- Prašom!..
- Labas vakaras.
Pakėlusi akis apmiriau, tas veidas, tą laikysena, kažkur matyta. Gilei persmelkė paširdžius, tai tas beprotis vyras, maniakas.
- Ką tik sužinojau, kad tapote skyriaus vadove. – Su plačia, dantyta šypsena blizgino akutes.
- Taip... – Vos mekenau. Stengiausi neišsiduoti, kad žinau kas jis.
- Tai dabar tikriausiai nesutiksite man sukurti reklaminio plakato?
- Taip, aš tuo daugiau neužsiimu, bet jei norite aš galiu jums rekomenduoti tikrai gerų specialistų.
- Na matote, man jus taip išgyrė. Mačiau jūsų darbus. Sužavėtas. – Atsilošė krėsle, patenkintas savimi niekšas.
- Patikėkite, nesu vienintelė kuri sugeba sukurti tokio pobūdžio reklaminius plakatus.
- Na gal persigalvotumėte. Laisvu nuo darbo laiku.
- Ne... – sutrikau. – Aš neturiu tam laiko, šeima. Suprantate?
- Šeima. – Šypteli, aiškiai šaiposi. – Ir jums visai nelieka laiko?
- Turiu mažą vaiką.
- Ooo... Atleiskite, kad kišuosi, bet ar jus vieniša motina?
- Ne, gyvenu su vyrų.
- Jus susituokusi?.. – Lyg nežinotu.
- Ne, mes tik kartu gyvename... – atsakinėjau greit per daug nedelsdama.
- Ir jūs dėl savo šeimos aukojate savo pomėgius. Aš žinau, kad kūryba yra didžiausia jūsų aistra.
- Taip man patinką kurti, bet aš daug labiau myliu savo šeimą...
- Kaip suprantu, aš jūsų nepriversiu persigalvoti?
- Tikrai negaliu. Atleiskite.
- Na ne, tai ne. – Šypteli, vėl sublizga akutes.
Išėjo. Visai jam nereikėjo to reklaminio plakato, tiesiog norėjo su manimi pasikalbėti. Paskambinau į Ernesto mobilųjį, tikėjausi, kad jis atvažiuos ir pasiims mane. Pati bijojau net nosį iš kabineto iškišti. Jo telefonas išjungtas. Priėjusi prie langų pažiūrėjau ar to maniako kur nesimato. Nuėjo į juodą automobilį, atsisėdo, niekur nevažiuoja, sėdi, laukia manęs. Išėjimas tai vienas, niekur nepasidėčiau. Mašinos neturiu, visada grįžtu mano su maršrutiniu autobusiuku. Pasijutau kaip spąstuose, skambinau Ernestui, išjungtas ir išjungtas, į namus paskambinau atsiliepė vaiko auklė, paklausiau gal jis namie. Ji nieko nežinojo. Pažvelgiu per langą į gatvę, matau jo mašinos langas pravertas, veržėsi cigarečių dūmai, vis dar laukia. Sargas atėjęs šiek tiek sutrikęs klausinėja, ką aš taip ilgai veikiu. Toptelėjo išganinga mintis, išeiti per sandelius, bet tada reikės paprašyti, kad sargas duris atidarytu. Paprašau, kad išleistu, šis nustebęs klausinėja manęs, kas čia vyksta, juk nesakysi kad laukia maniakas. Pasakiau, kad ten manęs lauke laukia gerbėjas, kuriu nenoriu sutikti. Sargas gudriai žiūri, šypsosi, atidaro sandelio duris, dar pats palydėjęs iki išėjimo sugrįžo atgal. Tekina nubėgau gatve, susistabdžiau taksi. Bijojau, labai. Parvažiavau namo, širdis daužosi. Vos įėjusi į butą užrakinau duris. Auklė išsigandusi spokso į mane.
- Kur Ernestas, jis dar negrįžo?
- Aš čia, – išniro iš virtuvės.
- Galim pasikalbėti? – greit rengiausi paltą.
- Kas atsitiko, - abejingai tarstelėjo.
- Einam į miegamąjį.
Nusekė iš paskos. Aš vis dar drebėjau.
- Jis buvo atėjęs į mano biurą.
- Jis, tai kas? – Stovi atsirėmęs į duris.
- Tas vyras! – Piktai šuktelėjau.
- Kodėl tu galvoji, kad tai jis?
- Tai jis... Jis... Supranti. – Susinervinusi iš vieno kambario galo puldinėjau į kitą nežinodama ko griebtis.
- Ką sakė? – Seka akim.
- Atseit jam reikia būtinai, kad aš reklamą sukurčiau. O po to lauke laukė.
- Tai štai kodėl taip ilgai užtrukai? – Nukrito aukštielninkas ant lovos. Nuskambėjo su tokia keistai gaidele, lyg tyčiotųsi, lyg sakytų, kad aš su tuo vyrų kažką bučiau dariusi...
- Ką?... Nesupratau... Tu ką?
- Na ir kaip jis tau? – Patenkintas gulėjo.
- Ne... Tu... Niekšas! – išėjau iš kambario, užsidariau vonioje. Staiga po durim pakiša kažkokį baltą voką.
- Čia man atsiuntė, bet ir tau tai patiks...
Atidariau voką, o ten viena nuotrauką. Iškrito iš rankų.
- Kas čia?..
- Savęs neatpažįsti? – Silpo balsas už durų.
- Čia ne aš..!
- Tai tu nori pasakyti, kad jos sumontuotos. Gera kokybė ar ne, pasakyk, tu specialistė tokių dalykų.
Apžiūrėjau nuotrauką, kokybė tikrai puiki, bet aš žinau, kad to tikrai nebuvo. Tas vyras apkabinęs merginą, pusiau išrengta, bučiuoja. O ji visai kaip aš. Sutrikau.
- Čia ne aš, - suplėšiau.
- Bet tai jis?
- Jis... Tas pats senis. Čia tikrai ne aš... Ne aš!..
- Tikiu. – Atidarė duris į vonios kambarį, stovi priešais mane.
- Aš taip negalėčiau... – Suraukiau antakius.
- Tikiu, kad čia ne tu. – Sučiupo už rankos, aiktelėjau išsigandusi. – Tu manęs bijai? – linktelėjau galvą. – Ar labai?
- Taip...
- Tu manęs nekenti? – Truktelėjo mane arčiau savęs, apkabinęs spaudė.
- Nekenčiu? – lyg klausdama, lyg dvejodama spurdėjau.
- Ne, tu nei bijai, nei nekenti.
- Ne... – nespėjau nei žodelio daugiau tarstelt užčiaupė bučiniais. Paleido.
- Dabar nekenti?..
- Taip... – skėliau antausi. Pabėgau iš vonios. Miegamajame atsisėdusi ant lovos verkiau.
Išėjo patenkintas savimi, niekšas.  Kol jis buvo svetainėje žiūrėjo televizorių aš atsiguliau į lovą, tikėjausi tikrai neišdrįs šia naktį lysti. Ateina į kambarį. Nusirengė, palindo po antklode. Užsimerkiau, laukiau kaip kokio nuosprendžio, jo prisilietimo. Sušlama atlasiniai patalai, slenka arčiau prie manęs, liečia pečius. Tuojau pat šokau iš lovos.
- Kur susiruošei? – Sučiupo už rankos.
- Aš su tavim tikrai nemiegosiu. Einu į kitą kambarį.
- Čia tavo lova. Čia tavo vieta, šalia manęs. Niekur neisi. – Pribėgau prie durų, net nespėjau paliesti rankenos, sučiupo. – Kur bėgi? – Sviedė ant lovos.
- Ne, maldauju, nereikia... – Gyniausi dantim, nagais.
Prispaudęs rankas užgulęs bučiavo, plėšė pižamą. Per silpna moters jėga, kad nuo vyro prievartos apsiginti. Ašarom laisčiau, nepadėjo šaukiau pagalbus, maldavau, nepadėjo. Kibausi į patalus, slydo per pirštus atlasas slidus. Nepaspruksiu, padėtis be išeities. Nustojau priešintis, kūnas kaip akmuo apsunko, nebebuvo jėgų. Staiga paleido, supyko.
- Nenori tai ir nereikia, lauk iš kambario. – Uždusęs pasitraukė nuo manęs.
Išbėgau iš kambario. Pasislėpiau kitam kambary. Negalėjau miegoti, visą naktį klausiausi ar jis neateiną. Kaip jis mane pažemino, niekšas. Dabar tai tikrai jo nekečiu... Nekenčiu...
2004-07-17 14:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą