Ištirpstame laike

Ištirpstame laike lyg ledo kruopos
Kaktomuša suėję su žeme,
Anksti pražyla išretėję sruogos,
Be laiko ir visai ne vakare
Lyg vagos arime gilėja  rievės ,
Vagodamos ne veidą-likimus,
O rankos, tarsi surambėję žievės
Dažniau delnais į viršų… O namus
Išpusto  per anksti užklupę pūgos
Ir vakaras lyg širdgėla skvarbus
Ateina, kai palūžęs ir sukniubęs
Ant kelių klūpo vienišas žmogus.
Kai bėdoje nemato ir negirdi,
Šauki ar ne – vis ta pati  dalia
Ir laužo likimus  išplėšus širdį
Bebalsė ir neregė tuštuma...
Ištirpstame laike lyg ledo kruopos
Be laiko ir visai ne vakare,
Anksti pražyla  išretėję sruogos
Kaktomuša suėję su žeme…