Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







9. Pranis

Jam šįryt, kaip niekada anksčiau to nebūdavo, sapnavosi jauna besišypsanti Juzefa. Ir dabar, kai velnišku greičiu, daužydamasis į akmenis ir žvangindamas grandinėmis, riedėjo pakalnėn tas vaizdas kartojosi ir kartojosi.
Saulėta rudens dienelė, sausas ir šiltas oras, tylos pasaką bedraikantys voratinkliai... O jie, abu jauni, dvaro lauke, vis žvelgdami vienas į kitą, būry žmonių kasė bulves... Antra saulė ir dar gražesnė diena švytėjo jų širdyse. Kai Pranis, nuvežęs ir išpylęs iš maišų bulves, paerliais, švilpaudamas kažkokią melodiją ir apimtas dienos grožio ir šviesos, grįžo atgal, pamatė pievoje ją. Sustabdė arklius, priėjo ir tarsi kas abu būtų pastūmėjęs, susikibo rankomis ir širdimis. Ta šviesa ir laimės pojūtis išaugo ir įsiplieskė tiek greitai ir nematytai, kad jų susikibusios rankos tarsi suaugo, jų jauni ir gražūs veidai tarsi pavirto žydinčiu prie gontelių putino krūmu, jų akys — tarsi tyriausias šaltinis — tryško almančia palaima, skambėjo iš kažkur atklydusiais pavasario garsais, virpėjo tarsi netyčia užgauta stebuklinga dangaus styga...
Ir kas įvyko po to, Pranis savo protu nebesuvokė. Viskas siūbavo tokiais šiltais palaimos vėjais, taip toli jie skrido ir džiaugsmingai plaukė susilieję su visu pasauliu ir vienas su kitu, tokie svaigūs saldybės virpuliai glostė ir malonino jų kūnus, kad dabartinis riedėjimas ugnies ir mirties pakalnėn, gūdžiai skimbčiojant grandinėms ant rankų ir kojų, jam atrodė toks menkas ir toks beprasmis įvykis, kurio jis negalėjo nei suvokti, nei tinkamai įvertinti. Tik keletą kartų pajuto, kaip liepsnos laižo jo nugarą ir rankas, kaip skausmas verčia trūkčioti raumenis ir kaip visas nugaros plotas, tarsi suimtas šimtų geležinių replių, traukiasi ir plyšinėja... Bet jis laikėsi duotos sau priesaikos, neatleido nuo veido rankų ir vis riedėjo ir riedėjo, kol įsitėškė į šaltos palaimos erdvią prarają — Erlos pelkę.
Jis atsigaivėjo, deginęs skaudumas kažkur dingo, aiškiai suvokė — yra vandenyje ir pastebėjęs pakrantėje į vandenį nulinkusį karklyną, pamažu, remdamasis rankomis į skystą dumblą, ropštėsi link jo. Kai pajuto įsispraudęs tarp lapuoto vandenin nulinkusių karklo šakų, apsivertė aukštielninkas, atsargiai iškišo iš vandens veidą, kvėptelėjo kvepiančio karklynais ir vandeniu drėgno oro ir galutinai atgavęs sveiką protą ir iš tikrųjų pajutęs rankomis vandenį, įsitikino — jis laimingai nuriedėjo nuo kalno, išliko gyvas ir savo akimis vėl mato pasaulį... Jam toptelėjo galvon Igorio paskutiniai žodžiai, bet jis netikėjo jais ir nutarė karklyne laukti tol, kol išsiskirstys susirinkę jo bausmės žiūrėti žmonės.
2004-06-26 12:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą