Aštunta legenda

8. Liepsnojantis šlaitas

Atsistojęs ant trečiosios daubos krašto Pranis keliose šlaito vietose pamatė ryškiai iškilusias sausšakių liepsnas. Greitai sumetė — matyt pavėlavo uždegti, nes jis, riedėdamas kūliu, abi daubas įveikė labai sparčiai.
Nors ir baisu buvo, bet ilgesnis laukimas ant šio krašto reiškė neabejotiną mirtį. Ir jis, neraginamas ir nestumiamas budelio, nuo akmeninio šlaito nedelsdamas stačia galva nėrė žemyn. Budelis prie jo nespėjo dar net prieiti, o gal tyčia delsė laukdamas kad visam šlaite šakos geriau įsiliepsnotų...
Kiek begalėdamas savo kūną Pranis surietė į kamuolį, plačiomis rankų plaštakomis užsidengė akis ir veidą ir, kol dar turėjo tikrą sąmonę, pats sau visomis jėgomis griežčiausiai prisakė: „Nuors ė gīvam no nogaras ė ronku lopto žemīn skūra, nuors ė mėrtiuo patiuo karštisusiuo ugnie, bet no bornuos ronku nikuokio mado neatėtrauksio... Nē, nē neatėtrauksio!... “
Susirinkusieji suūžė, nes buvo pritrenkti pamatę, kaip niekieno nepastumtas Pranis pats puolė į ugnį. Susirietęs į lanką žmogaus kūnas iš pradžių riedėjo per dar nespėjusias gerai įsiliepsnoti šakas, paskui pateko į pirmąją ugnį ir greitai perlėkė per ją. Dabar žmogaus kūno kamuolys jau buvo pajuodęs. Netrukus jis įriedėjo į antrą ugnies ruožą ir kai beriedėdamas vėl išniro iš liepsnų, degė jo lininiai drabužiai, ryškiai liepsnojo užsidegę plaukai. Bet žmogaus kūno kamuolys dar neišsitiesė ir beriedėdamas kiek prislopino ir nubloškė degančių drabužių liepsnas.
Susirinkusieji nustebę laukė, kas atsitiks, ar ir toliau taip pat jis greitai riedės, kai pateks į trečiąjį, labiausiai įsiliepsnojusį ugnies ruožą ir kas bebus su tuo kamuoliu po to, kai išriedės ir ar beišriedės iš trečiojo ugnies ruožo?..
O susirietęs žmogaus kūnas, kaip įriedėjo, taip išriedėjo ir iš trečiojo ruožo, tik dabar ant riedančio kamuolio nugaros nebesimatė jokio drabužio, rudai baltavo apdegęs kūnas. Nebesimatė plaukų, jie taip pat buvo nudegę, o plaukų degėsiai beriedant nubyrėję, tad rudai mirguliavo apdegusi žmogaus kaukolės oda.
Daugiau nieko susirinkusieji nebespėjo pamatyti, nes lanku susirietęs kūnas, taip pat greitai riedėdamas, tėškėsi į pelkę, sukėlė didelę kritimo bangą, sujaukė, sudumblino vandenį, minutei kitai išgąsdino varles ir po to viskas nuščiuvo... Nebesimatė nei susirietusio žmogaus, nei ko nors kito. Viską prarijo Erlos gili ir dumblėta pelkė.
Susirinkusieji skirstėsi. Vieni ašarojo, kiti nežinojo nei ką sakyti, nei kaip reikšti savo nuomonę. Bet visus apėmė nubausto ir sudeginto žmogaus kančios šleikštus prieskonis, kuris, tarsi rūkstančios mėsos kvapas, driekėsi į galvą ateinančiomis mintimis, nemažėjo atsisėdus prie valgių stalo...
Dauguma stebėjusių paskutinę Pranio kelionę buvo įsitikinę, kad jo nebėra gyvo, nes jį, kaip ir kitus, apdegusį ir leisgyvį prarijo Erlos pelkė. Tačiau kai kurie jauni vyrai reiškė abejonę, nes tik gyvas žmogus galėjęs laikytis susirietęs lanku ir taip greitai riedėti pakalnėn... Kiti manė, kad iš pradžių tikrai taip ir buvo, bet paskui, kai jau nudegė drabužiai, kūnas taip pat sudegė ir tik dėl to jis ir liko susitraukęs į kamuolį. O juk būdamas negyvas jis ir nebegalėjo išsitiesti...