Septinta legenda

7. Pasileidėlio kančios

Grįžkime prie puspenktų metų senumo įvykių.
Pasileidusiems ir mergaites apgavusiems vaikinams Igoris skirdavo griežtesnę ir trumpesnę bausmę. Jie surakinti grandinėmis mažais žingsneliais turėdavo įveikti dvi daubas ir sudegti ant trečiosios šlaito. Nusiritę nuo paskutinio šlaito, dažniausiai jau apimti priešmirtinių konvulsijų, jie įkrisdavo į Erlos upelio pelkę ir, atsigaivėję nuo ką tik deginusios ugnies karščio, ramiai nuskęsdavo.
Mačiusieji šią egzekuciją, o tokių vis dėlto buvo nedaug, nes retas kuris tegalėdavo ištverti matydamas, kaip dega nuo šlaito nustumtojo jaunuolio plaukai ir drabužiai, pasakojo, kad, nusiritus nuo paskutiniojo daubos šlaito, vaikinas nebebūdavo panašus į žmogų ir geriausia išeitis jam bebūdavo mirtis šaltiniuotame Erlos upelio pelkės dumble.
Juzefos prigavėjui Praniui, nors ji pati, net būdama mirties kalėjime, šio gražaus ir, jos akimis, doro vaikinuko ir nelaikė tokiu, už savo nuodėmę, kaip ir kitiems, teko nueiti visą kankinio kelią ir patirti paskutiniojo akmenimis grįstojo šlaito liepsnojančių sausų šakų ugnies karštį.
Paskirtąją egzekucijų dieną daugiausia ponų ir baudžiauninkų susirinko prie pastarojo šlaito, kuris buvo pats baisiausias ir grėsmingiausias. Žmonės, nors jų akyse turėjo sudegti gyvas ir gražus vaikinas, tą saulėtą rytmetį jautė savotišką euforiją. Daug kas tai turėjo matyti tik pirmą kartą ir neįsivaizdavo kaip tai atrodys.
Didžioji dauguma čia atėjo jausdami gailestį, bet ir ramindami save, kad skirtoji bausmė yra pelnyta, nes ir Igoris, ir bažnyčios klebonas per pamokslą ne kartą jau buvo sakę, kaip sunkiai jie nusižengė Dievo Įsakymams, buvo juos net prakeikę, nes bepaleistuvaudami padarė mirtiną nuodėmę...
Einant pasroviui, už keliolikos kilometrų nuo daubų, ant gražaus Paerlės kalno, stūksojo Žalgirių palivarko trobesiai. Keletos didelių dvarų savininkas čia buvo įkūręs savotišką vasaros poilsinę, kur vasaros karštymečiu pramogaudavo ir ilsėdavosi jo dukros, svečiuodavosi giminaičiai ir artimi kaimynai. Čia taip pat, šalia gyvenamųjų trobesių, buvo pastatytos didelės arklidės ir veisiami bei auginami pardavimui lenktyniniai arkliai.
Tuo laiku, kai buvo paskelbta Pranio egzekucija, šio palivarko dvarininkaitės taip pat panoro pasižiūrėti reto reginio ir paįvairinti nuobodoką vasarinio poilsiavimo monotoniją. Tėvas dukterims tą dieną važiuoti prie daubų nedraudė, tačiau griežtai įsakė nebūti arti pastarosios daubos, nes tokie reginiai ne mergaičių akims.
Dėl to egzekucijos vykdymo rytmetį, ant aukštesnės kalvelės, tarsi koks atskiras Paerlės laukų ir miškų papuošalas, baltavo būrelis dvarininkaičių, o virš jų galvų kadaravo spalvoti saulės skiečiai.
Surakintą pančiais Pranelį jau atvedė prie pirmosios daubos šlaito. Iš tikrųjų tai buvo aukštas, stiprus, klasikinių veido bruožų, plačiapetis vyras. Jo veidas tą rytmetį nebuvo iškreiptas skausmo ar liūdesio, bet buvo rimtas ir rūstus. Jeigu kas būtų pasižiūrėjęs į jo tamsias akis, būtų pamatęs — jose degte degė susikaupimas ir noras gyventi. Ir šį rytmetį, nors naktį nebuvo sudėjęs akių, jis pajuto drėgną rytmečio saulės šilumą, išgirdo į žalias pievas bebyrančius vyturio giesmės skambius burbulus. Saulės šviesa jį akino, tačiau priešaky aiškiai matė žalia veja apėjusias daubų bangas, kurios turėjo arba pražudyti, arba išgelbėti jį.
Igorio budelis, suspaudęs rankoje ilgą ir kietą baudžiauninkų plakimo bizūną, turėjo lydėti nelaimingąjį iki pat ugninės daubos ir ten, atėjus laikui, nustumti jį žemyn. Budelis žinojo, kad per pirmas dvi daubas nusikaltėliai eidavo ir klupdavo mažai raginami, užtekdavo vieno kito kirčio bizūnu, tačiau prie pastarosios daubos, tekdavo griebtis visko ir būti labai atsargiam, kad į ugnies prarają nenuriedėtų kartu su nusikaltėliu. Juoba, kad nusikaltėlio rankų pirštai buvo laisvi ir jis galėjo į budelį įsikibti tokia jėga, kuri, be jokios abejonės, būtų abu nubloškusi į liepsnojančią pakalnę. Todėl budelis kitoje rankoje laikė medinį dvišakį, kuriuo, visiškai neliesdamas pasmerktojo savo rankomis, lengvai galėjo pastūmėti pakalnėn.
Igoris pasmerktajam vaikinui pasakė mums jau žinomą priešmirtinę bausmės vykdymo kalbą ir davė budeliui ženklą pradėti apeigas. Kai tas pasuko ore bizūną ir pliaukštelėjo nestiprus garsas, Pranis žengė pirmuosius žingsnelius. Tik dabar jis pajuto, kaip grandinės buvo nugraužusios jo kojas ir kaip sunku buvo pradėti šį paskutinį savo gyvenimo žygį.
— Gētiau, gētiau, nemėiguok!.. — šaukė budelis ir perliejo Pranio nugarą kietuoju bizūnu. Pranis susirietė dvilinkas, nugriuvo ant žolės ir tarsi rąstas pradėjo riedėti pakalnėn.
Kelias stačiu antruoju daubos šlaitu į viršų truko pusvalandį. Antros daubos nusileidimo šlaitas buvo įveiktas lengviau — Pranis, nors trukdė rankas surakinusios grandinės, susirietė į kamuolį ir kūlversčiais, nelyginant apvalus ratas, pakalnėn nuriedėjo labai greitai. Lydintis budelis gerokai atsiliko nuo nubaustojo, bet Pranis, tarsi kieno genamas, tuoj atsistojo ir skubiai ėmė ropštis į antrąjį šlaitą. Netrukus susirinkusieji išvydo jį viršuje.