Paukscio Giesme

Paukščio giesmė

Pradedame kelionę po atšiaurias pasaulio vietas. Pirmiausia mus pasitinka smailūs it skustuvo ašmenys Himalajų kalnai, padengti nesibaigiančio sniego lavinom. Pažvelgę šiek tiek aukščiau, skaidrės baltoje juostelėje, pamatysime alpinisto parašą. Būtent jis pirmasis užkopė į šį kalną ir nufotografavo jį iš arčiau.
-Ačiū, kad klausėte. Tai tiek šiam kartui. Nuskambėjo skambutis. Suolų girgždėjimas nepaliaujamai pjovėsi su Makdonaldo profesinio darbo išvargintais nervais, tad šis, pasiėmęs lazdą, stiprokai trenkė per lentą.
-Jau aną pamoką sakiau: po skambučio visi išeinate tyliai. – Makdonaldas ištarė pakeltu tonu, kaip tai  daro dauguma griežtų mokytojų, tačiau į jį  mokiniai nereagavo nė sekundės ir išlėkė, po savimi palikdami triukšmo aidus, kuriuos jisai dar ilgokai girdėjo. Užsivertus mažą buteliuką ,, Spirtex’’ spirito(Makdonaldas visuomet jį nešiojosi vidinėje kišenėje nenumatytiems atvejams) balsai ir triukšmas pamažu išnyko.
Griežtu jį  nebuvo galima pavadinti, greičiau labai nervingu, linkusiu į streso būseną vienišu miestelio mokytoju, kurio vienintelis gyvenimo draugas buvo šuo ir butelis ,, Kagoro” bei ,,spirtex’’ Abu šie gėrimai buvo kaip vienas jo draugas. Na gerai, vienas draugas su mažu padėjėju. Koks save gerbiantis mokytojas į mokyklą nešis didžiulį vyno butelį ir mauks jį ? O koks save gerbiantis vyras grįžęs namo gers mažą ,,spirtex’’ buteliuką? Viskas savo vietoj ir savo laiku... Tai buvo pirmas Makdonaldo draugas. Antras buvo vilkšunis, vardu Lesė. Tai nebuvo kalė, tačiau penkiasdešimtmetį perkopusiam vyriškiui, nuo kurio galvos pradėjo slinkti apižiliai plaukai, į galvą kažko šovė mintis, savo šunį pavadinti Lese. Galbūt todėl, kad Lesė mėgo elgtis keistai, ir buvo labai įdomaus charakterio. Visko bijojo ir ant nieko nelojo. Anaiptol, pamačius katę, pasibaidydavo.. Manau, netrūko daug laiko, jog Makdonaldas tuo įsitikintų, tačiau šimtas dolerių naujam šuniui nusipirkti ant kiekvieno kampo nesimėto, o Lesė jau buvo spėjusi prisirišti prie jo.. Kur dėsi vargšą šuniuką? Į gatvę? . O ne, tik ne Makdonaldas, jis nesugebėtų nė tarakono užmušti, nekalbant apie tai, jog išstūmus vargšą šunytį laukan, jis sušaltų ir nudvėstų badu. Tikrai ne. Makdonaldo sąžinė turėjo didelį poveikį jo psichologinei pusiausvyrai,  mažiausia nuodėmė būtų privertusi jo rankas drebėti dar labiau, nepaisant to, jog jos ir taip vibruoja it šakos genamos šiaurinio vėjo. Dėl to jis kreipėsi pas vietinį miestelio daktarą, kurį žmonės vadino Mėsininku. ( gal būt dėl jo išvaizdos: žemas, storas, praplikęs vyriškis, apsisiautęs chalatą, kurio spalva kažkada buvo panaši į baltą, tačiau tik ne dabar. Tikriausiai dėl šių pastebėjimų miestelio žmonės ir praminė jį mėsininku. Bet Šaltas Morgano protas nekreipė nė menkiausio dėmesio į šias kalbas, ir procedūriniam kambary paklaustas senutės:
-Sūneli, kodėl tave visi taip vadina ? – Atsakė:
-Močiute, jie nežino, ką šneka.- Ir, užmovęs adatą ant švirkšto galo, dūrė jai į veną. Gal būt senutė būtų patikėjusi Pono Morgano žodžiais, ,, Jie nežino, ką šneka” tačiau tik ne dabar. Venon jis pataikė tik iš ketvirto karto. Nesėkmės priežastys buvo gan eilinės. Telefono skambutis, ant akių netikėtai užsmukusi kepurė, echoskopas, nukritęs ant grindų.( daugumai, senosios Barštein kraujo traukimas būtų daug svarbesnis , nei nukritęs echoskopas, bet tik ne Morganui. Nepaisant to, jog procedūros metu, tuo tarpu, kai adata buvo įdurta kažkur arti venos, jis pakėlė echoskopą, priedo dar jį  kruopščiai nuvalė.)

***
-Tai kas gi man yra, daktare?- Paklausė po pietų pas poną Morganą į kabinetą užsukęs drebantis Makdonaldo balsas. O pats Makdonaldas? Regis jo mintys kažkur nuplaukę.
-Atsiprašau, ar jus manęs klausotės?
- A, taip, taip..
-Tai va, jums nervinis sindromas ar kažkas panašaus, išrašysiu vaistų ir rekomenduočiau pasiimti nemokamų atostogų. Mėsininko vaikis mokėsi Makdonaldo klasėje, ir Makdonaldui jis nepatiko, taip, kaip vaikiui nepatiko jis. Žodžiu, abipusė antipatija.
-Tas kalės vaikas nori, kad jo atžala atsikvėptų nors kiek, kol manęs nebus mokykloje,- pagalvojo Makdonaldas. Ne, jam neišdegs.
-Pone Morganai, šie mokslo metai ir visas kursas yra labai svarbus. Jei manęs nebus, mokiniai taip nesimokys, o tai gali atsiliepti vyresnėse klasėse..
-Prasigėręs prietranka,. -pagalvojo Morganas, iš kurio kiauros kišenės pamažu trupėjo vakarykščio sausainio likučiai.. – Švilpt mano sūnui ant tų tavo nesveikų išvedžiojimų ir rėkavimų.  Pasakyčiau ką manau apie tave, tu išpera, jei mano sūnus nesimokytų pas tave. Jis išrašė raminamų vaistų, tikėdamasis, jog  per pamokas neapsakomas noras miegoti privers jį pakilti nuo kėdės ir eiti namo... – O jei sužinosiu, kad to kalės vaiko neveikia šie vaistai, išrašysiu tokius, kad mažų mažiausiai komą pagriebs, – mąstė jis.. Mėsininkui būtų visiškai nebaisu, jei Makdonaldas dėl jo kaltės  tikrai  paimtų ir užverstų kojas, nes žinojo, jog miestelio Šerifas tėra tuščia skardinė , kurioje nerastum nė su žiburiu ir kruopelytės smegenų, nekalbant apie kažką daugiau.. Birkinsas tikėdavo visais ir viskuo.. Ir tikrai į galvą nebūtų šovusi mintis, jog Ponas Morganas galėjo kažką nunuodyti. Anaiptol, jis vytų šią mintį kuo toliau, nes kiekvieną penktadienio vakarą jiedu ir dar keli bičiuliai žaisdavo pokerį pas patį Birkinsą. Birkinsas neturėjo atžalų, tik žmoną, kuri buvo platesnė, nei jo vestibiulio durys. Bet virtuvėje ji darbavosi neblogai. Tą patį visų lauktą penktadienio vakarą Birkinso žmona atnešė firminių savo sausainių, kuriuos nepaprastai mėgo vienas iš sėdinčiųjų prie lošimo stalo. Iš tikrųjų tai buvo paprastas kambarinis stalas, nuo senumo nusitrynusiais kraštais, tačiau, uždėjus ant jo žalią staltiesę, senukas įgaudavo visai kitą išvaizdą. 
-Ir senai jau kepi tokius skanius sausainius?- paklausė vienas iš sėdinčių. – Ji šiek tiek išraudo, mat, vienintelis dalykas, kurį išmanė Birkinsas, buvo kalimas žmonai į galvą, jog žiūrėti į kitus vyrus yra negerai. - Nėra gerai net kalbėtis su svetimais, nes turi mane, tu šliundra. Šiuos žodžius paskutinį kartą ji girdėjo per jųdviejų vestuvių metines. Einant Birkinsui ir Mardžei miestelio alėja, nepažįstamas vyriškis paklausė jos kiek valandų, ir ji nusišypsojusi atsakė:-  Puse  keturių.
-Matyt, ši jos šypsena sukėlė didžiulį pavydą vyrui, kuris taip sunkiai kovojo dėl jos širdies. Iš tiesų pavydui nebuvo pagrindo, kadangi Mardžė buvo nepaprastai stora, o veidas anaiptol nebuvo dailus. Ir visgi Birkinsas stipriai kovėsi dėl jos. Tačiau ne su pačia Mardže, o su savo būsima uošve. Ji vertino savo dukterį ir išleisti už bet ko neketino. Nepaisant to, jog  Mardžei jau buvo dvidešimt penkeri, motina vis vien jai vadovavo. (Pagal įstatymą ji jau seniai buvo nepriklausoma nuo motinos. Tačiau šioje šeimoje buvo savi įstatymai, kurių niekas nebandė laužyti. Visiems buvo gerai kaip yra.) Nepaprastas tuometinis Birkinso žavumas pamažu palaužė Mardžės motinos širdį ir po kiek laiko ji palaimino santuoką su šypsena veide. Miestelio vyrai nesuprato Birkinso, kodėl jis veda Mardžę..
Pamenu, vienoje karčiamoje kažkas iš aplinkinių pasakė:
-Geriau jis būtų vedęs mano žąsį..
Tačiau vietinių moterų, gražuoliu vadinamo Birkinso širdis norėjo Mardžės ir ją gavo..
Kai jiedu grįžo po sekmadieninio pasivaikščiojimo namo, išgėręs Birkinsas prisiminė praeivį, ir kaip Mardžė meiliai jam nusišypsojo.
-Turi mane vieną, tu šliundra, kad daugiau nematyčiau žiūrint į kitus..
Tad dabar, kai vienas iš sėdinčių Birkinso draugelių paklausė:
-Ir senai jau kepi tokius skanius sausainius, Mardže?- ji tiesiog tylėjo.. Visi, tiek Morganas, tiek kiti vyrai manė, jog ji truputį susipykusi su protu, tačiau tik ne Birkinsas. Jis žinojo kodėl ji tyli, ir jam tai velniškai patiko. Ką manė apie ją čia sėdintys, ir  ne tik čia, jis gerai žinojo, ir tai leido jam atsikvėpti. ( Birkinsas jautėsi, kaip saugus Mardžės vaikas. Žinojo, jog niekas jos neatims .)
-Atleiskit, ji ne kaip jaučiasi, Mardže, gal tu eik prigulti?
-Gerai, brangusis.
-Žinai, Morganai,- prabilo vienas iš sėdinčiųjų-, tavo sūnus su savo draugeliais vėl sulaužė mano pašto dėžutę. Jei jis neturi kur dėti jėgų, pasistenk, kad savo energiją jis nukreiptų į svetimas tvoras bei pašto dėžutes.
-Tai va, kieno čia darbas,-įsiterpė dar vienas.-
- Po velniais, Morganai, girdi, ką tau kalba.. Išmokyk savo vaikį mandagumo , aš amžinai negaliu jo dangstyti, pats suprask, nežinia kada į miestelį atvažiuos komisija, ir ką aš jiems pasakysiu, kai paklaus, kas, po velniais, siaubia miestelį. Negi kaltinsiu nekaltą? Nesučiupti smulkių chuliganų  reiškia visiška Šerifo degradavimą...
- Kad tave tikriausiai ir taip tokiu laiko, – prabilo Morganas. Ką sugavai per paskutinius pora metų?- Tyla..
-Gerai, Morgi,- prabilo Birkinsas.- Pasakyk savo atžalai, geriau tegu laužo Makdonaldo tvoras, pas jį ten aptverta kone kiekviena gėlių eilė. Pasakyk, jog savo jėgas nukreiptų ten. Makdonaldas niekad nieko nepastebi, nepastebėtų tikriausiai, jei vieną rytą prabustų ne lovoj, o ant betono..
-Šie Birkinso žodžiai privertė nusišypsoti Morganą.
-Ar tik tavo žodžiuose nepasigirdo neapykantos gaidelė, Birki? – išsišiepęs paklausė Morganas.
-Vieną kartą, kai ėjome su Mardže miestelio alėja, aš turėjau užsukti į parduotuvę. Ji  liko sėdėti  ant suoliuko.  Kai išėjau iš parduotuvės, pamačiau šalia jos sėdintį Makdonaldą, tiesa, tada jo nepažinojau.  Jis jai meiliai šypsojosi ir kažką kalbėjo.
- Na, brol, bet Mardžė ne iš tų, kurias taip lengvai... – tarė vienas iš vyrų..
-Leisi man tęsti? – sušnypštė Birkinsas...
- Taip, žinoma.
-Ir tada aš jam pasakiau.....
-
-Bekalbant Birkinsui, Morganas  ir šalia sėdintys vyrai  gerai suprato, jog čia kažkas neaišku. Koks vyras imtų ir pradėtų kabinti vidury baltos dienos moterį, kuri nė iš  toli nepanaši į Merlin Monro... ?
-Prakeiktas kalės vaikas! – Sušuko daktaras. Kaip jis gali? Bandyti vilioti svetimas moteris.. ( Morganas gerai suprato, kad Birkinsas meluoja. Supratęs būtų ir vienuolikmetis. Tačiau Morganui buvo nusišvilpt į tai. Jis pajuto, jog Birkinsas dėl neaiškių priežasčių mokytojo nemėgsta.. Na, o kadangi Makdonaldo daktariūkštis nemėgo taip pat, tai žinote, kaip būna, kai kažkas tau labai nepatinka ir sužinai, jog tas kažkas nepatinka ir tavo bičiuliui.. Chm.. tada brol, kvepia sąmokslu ar kažkuo panašiu į tai. Morganas suprato, jog to sąmokslo auka gali tapti Makdonaldas ir tai jį  vertė velniškai nusišypsoti...

***
Nuo medžio atsiplėšė rudens nudažytas lapas ir nuskriejo tiesiai į langą, už kurio Makdonaldas dėstė pamoką..
-Turtas dar nebūtinai daro žmogų laimingą. Laimingas ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam užtenka. Jeigu užtenka, jis su viskuo susitaiko. Jei turėsi milijardą, norėsi dar daugiau. Pinigai reikalingi, be jų mes neišgyventume, bet tai yra tik priemonė tikslui pasiekti . Aš galiu drąsiai teigti, jog mano žolę pjauna pinigai. Aš žinau, kad sumokėsiu pinigus ir pievelė bus nupjauta. Dar kartą kartoju: pinigai yra simbolis..
-Taip, atsiprašau, mokytojau, o jūsų rankos dreba dėl to paslaptingo buteliuko, kuris kaip simbolis tūno pasislėpęs jūsų vidinėje švarko kišenėje? – Pasigirsta juokas.
-Maiklai, atsistok.
-O kas, jei ne? – užkėlęs ant stalo kojas prabilo vaikis, kurio veide puikavosi koks pusšimtis strazdanų.
-Ką tu pasakei?
-O jeigu aš neatsistosiu ,ką padarysite tada? – Klasėje juokas nesiliauja. Ir nepanašu, kad kas nors juoktųsi iš Maikio. Visų žvilgsniai nukreipti į mokytoją Makdonaldą Pagaliau jis pakilo nuo kėdės ir sudavė Maikiui per veidą. Nesmarkiai, tačiau to pakako, jog klasėje pasigirstų krūva keiksmažodžių, kurie nevaržomi skriejo iš Maiklo lūpų ir kurių Makdonaldo ausys nebuvo girdėjusios nuo Vietnamo laikų...  Suėmęs vaikį už ausies išvedė jį iš klasės ir prieš užverdamas duris pasakė:-  reikės stipriai pasiaiškinti direktorei, jaunuoli.
-Eik tu, alkoholike, tavimi ir taip niekas netiki, aš tavęs nebijau. Vaikų juokas nutilo... Po galais, Makdonaldas labai stipriai nustebo, iš kur šešiolikametis turi tiek pykčio širdy. Anaiptol, Maiklui jis pykčio nejuto, jei ką išjautė, tai gailestį ir antipatiją, kadangi matė, kokia bus jo ateitis..
-Tai kur aš baigiau?- Paklausė mokytojas. Jo veide pažeminimo  nesimatė, tačiau ne vienam jo truputi pagailo.( Keista, tiesa? Tiems, kurie prieš kelias akimirkas iš jo juokėsi, dabar pasidarė gaila senojo Makdonaldo. Ech,  tas jaunimas, nuotaikos keičiasi kas sekundę.

***
-Na štai, padidinsime apatinę kilputę, ir viskas bus tvarkoje.
-Ai, skauda... Birkinsai, nusiramink, velniai griebtų, jei nori kad tą ataugą sunaikinčiau.
-Gerai Morgi, kaip pasakysi...
Prasiveria durys ir į kabinetą įeina ūkvedė. – Pone Morganai, pas jus atėjo sūnus.
-Pasakyk jam, kad....- Morgano žodžius nutraukė sūnaus pasirodymas. Maiklas pastūmė ūkvedę kaip nereikalingą daiktą ir  atsistojo šalia vaistinėlės.
-Ačiū, Dolores, gali palikti mus vienus..
-Na, kas dabar atsitiko? – nežiūrėdamas į sūnų atsainiu balsu paklausė Morganas.
- Tas prakeiktas mokytojūkštis Makdonaldas man sudavė .
- Ką tu pasakei ? Birkinsas ir Morganas pažvelgė į jį..
- Aš daugiau neisiu į tą mėšlo gabalą , kol jis ten dėstys... Birkinsas ir šalia jo stovintis Morganas sužiuro vienas į kitą..

**
-Į miestelį atvyksta Misis Merdenson.
-Kas?
-Sakau, į miestelį atvyksta Misis Mederson. –kalbėjo senasis Verbrudas savo prikurtusiai žmonai, kuri tegirdėjo iš vyro tai, ką norėjo girdėti.
-Po šimts pypkių, moterie, tu mane siutini!
-Ką sakei?
Seniokui trūko kantrybė, ir užsimetęs nuo metų pageltusį lietpaltį, išdūmė numalšinti nervų į vietinę smuklę. Aštuoniasdešimtmetį įkopęs Verbrudas niekad neatsisakydavo pasilinksminti, o kai žmona valandai patrumpina gyvenimą, kas belieka? ,, Liusmerio’’ užeigėlėje senų draugų Verbrudas neturėjo. Dauguma jų išmirė. Iš bendraamžių buvo likęs tik jo brolis, tačiau ir šis, sulaukęs dvidešimt vienerių, išdūmė svetur laimės ieškoti. Apie savo brolio egzistavimą seniokas Verbrudas žino tik iš kasmet atsiunčiamų atvirukų su frazėm:
,, Sveikinu su padėkos diena’’ , ‘’ Būkite laimingi ” , ‘’ Meilės jums, mielieji’’.- Šie atvirukai pas Verbrudą niekad neužsilaikydavo ilgiau, nei kokias tris paras. Jis juos naikindavo. Galbūt iš pagiežos, mat nuo to karto, kai brolis išvyko, aplankyti buvo gal keturis, gal trys kartus. Ir to Seniokas niekaip nesuprato.. Verbrudui popieriaus lapas su išvedžiotais ornamentais, ką žmonės vadina raidėmis, nereiškė nieko, jam buvo kur kas svarbiau matyti gyvą žmogų. Dabar aplink jį tebuvo jo žodžiai: ,, Palaidos balos” . Jis kaskart tai sakydavo patarnautojui stovinčiam, kitapus baro.. Per penkerius darbo metus senasis Verbrudas jam iškvaršino galvą su savo pastoviais: ,, Jauni šunyčiai”, ,, Neiškepę kaip reikia”, ,, Neišmanėliai” ir t.t., kad šis, vos  pamatęs besirioglinantį senioką baro link, iškart sprukdavo į persirengimo kambarėlį atsipūsti ir pažiūrėti ,,San Francisko gražuolės”, vietoj savęs pasiųsdamas kitą. Bosas supyktų, jei sužinotų, jog darbo metu Gecas žiūri ,, San Francisko gražuoles” , tačiau per tiek laiko niekas jam to nepranešė, o jaunajam Gecui palaipsniui senioko pasirodymas tapo kaip ženklu, jog reikia eiti pailsėti.. Tačiau vieną pavakarį, bežiūrint  tas pačias numylėtas ,, San Francisko gražuoles” jį prispyrė į tualetą, į kurį patekti reikėjo per užeigėlės saloną. Gecas buvo įsitikinęs, jog senioko jau nė kvapo nėra, tad drąsiai patraukė tualeto link nepažvelgdamas baro pusėn. Staiga jis išgirdo iki skausmo pažystamus žodžius :
-Mano berniuk, kur tu buvai prapuolęs tiek laiko?- Neturėdamas kur dingti, Gecas atsisuko į Verbrudą, į žilą, pastoviai burbantį ir turintį nesveiką humoro jausmą senioką, kuris  nepraleisdavo progos pasikandžioti aštriais žodeliais..
-O tavo nosis visada buvo tokia ilga?- nusikvatojęs ištarė seniokas, priversdamas jaunuolį stovėti ir tylėti.- Na eikš, įpilk man dar taurelę ugninio vandenėlio. Tas kitas žąsinas, kuris vietoj tavęs, neišmano net kaip deramai į stikliuką įpilti, nešnekant apie skrudintą duoną, kurią aš taip mėgstu.
-Bet, pone- mandagiai atsakė Gecas, jis visuomet gerai kepa duoną, tiesą sakant, jis baigė kulinarijos m... – Jo žodžius nutraukė isteriškas senio kosėjimas. Regis, Verbrudui buvo visiškai nusišvilpti į pastaruosius Geco žodžius. (kosulys buvo jo ginklas, kai kas nors nepatikdavo Verbrudui, jis papraščiausiai paimdavo ir užkosėdavo.) Ir išties, tai buvo velniškai gera priemonė seniokui, kuriam jau tiksi kone paskutiniai metai, ir kuriam viskas jau pabodo. Tiesa, senioko sveikata daug kas stebėjosi. Net pats Morganas yra pasakęs:( kuris pusę medicinos pamokų praleido snausdamas)
– Seneli, jūsų sveikata geresnė nei mano..
Iš tiesų, jei Verbrudą kamavo kokia  liga, tai patikėkit manimi, daugiausia tai buvo gripas, arba stiprus peršalimas, kurį be vargo išvarydavo trys taurelės. Charakteris taip pat spindėjo nepralaužiamais šarvais. Jei seniokas ką nors užsispirdavo, būtinai padarydavo. Ir nesvarbu, ar jam dvidešimt , keturiasdešimt ar aštuoniasdešimt. Tačiau dėl jaunystės šėlsmo ir jo venomis tekančio sukto kraujo kalėjime praleido ne vienerius savo gyvenimo metus. Suprantate, ką daryti vargšeliui, kuris, regis, tam ir sutvertas, jog kažką nukniaukti. Anaiptol, prieštarautų Verbrudas,:
- ne kniaukti, tai yra menas . Taip, kaip piešti, kaip rašyti knygas, kaip meluoti bažnyčioje žmonėms, norint, jog visi parapijiečiai deramai ir dažnai lankytųsi tavo bažnyčioje.. Ne kiekvienas mokėtų iš kišenių ištraukti pinigines, kaip tai darė seniokas. Ne kiekvienas gali atsukti 10 cm pločio ir 6 cm ilgio seifo spyną, kurią taip meistriškai atidarydavo būdamas jaunas. Pastaruoju metu jo talentas buvo skandinamas butelyje su užrašu ,, Quickly”, bet seniokas žinojo, jog paskandinti Dievo dovanos neįmanoma. Po velniais, kol plaka širdis, jos paskandinti tikrai neįmanoma.  Šiąnakt žilų plaukų padabintas it kalėdinė eglutė, kuriuos retai kada kerpa, (todėl jis atrodo panašiau į senelę, nei į senelį) Verbrudas susapnavo sapną. Pranašingą sapną, taip jis suvokė jį atsikėlęs anksti ryte, ir prisiminęs, ką sapnavo. Paprastai jis nepamena, ką sapnuoja, todėl manė, jog apskritai nesapnuoja. Tačiau šįryt vis dar jautė karšta sapno alsavimą, regis, užsimerk, ir vėl panirk į jį, tačiau antrą kartą to padaryti jam nepavyko. Sapne jis buvo kažkokiam banke, sienos baltavo geltonom išblukusiom dėmelėm, nuo kurių trupėjo tinkas. Ne, palaukit, atrodo senioko atmintis dar prašviesėjo. Priešais stovėjo pilkos spalvos seifas, su 10cm ilgio ir 6 cm pločio spyna. To tiksliai pasakyti negalima, tačiau Verbrudas tai jautė, o sapne to pilnai pakako. 
Dieve, jo rankose buvo grąžtas ir tas daikčiukas, kuriuo gydytojai klausosi, kaip dirba plaučiai ir plaka širdis. Verbrudui seifas širdį turėjo taip pat. Ji buvo apvali , su skaičiukais iš kraštų. Ir dar kažkas, o Dieve, už savęs jis pajuto kažką didelį ir labai baisų. Verbrudas žinojo, jog tas žvėris spokso į jį, ir  jei jis neatsuks to prakeikto seifo, žvėris sudraskys jį į gabalus.. Jis juto jo pulsą,  nekalbant apie garsą, kuris ritmingai kartojo Dun dun , dun dun..
-Seniokas pridėjo klausomąją echoskopo dalį prie spynos, o kitą prie ausies.  Pasigirdo: trakšt, tr.... trakšt..  O taip, jis žinojo ką tai reiškia. Liko tik keli pasukimai. Vienas į deš... O ne, Žvėris jau čia pat, už nugaros. Jis supranta, jog jam liko tik kelios akimirkos. -Greičiau po galais,- jis sušnibždėjo sau po nosim.. Keli atodūsiai ir ...  Deja, į dešinę taip ir nespėjo pasukti. Akys atsimerkė ir sapnas liko kitapus pasąmonės, kuri užmigo, kai akių lėliukes palietė saulės šviesa. 
- Velnias,- išpiltas prakaito, sušnibždėjo seniokas.
-Prasėdėjęs visą popietę verandoje ir surūkęs kone visą pakelį ,, Prince” be filtro, jis leido sau pagalvoti apie tai, jog sapnas galėjo būti pranašingas. Ir jei Seniokui iš pradžių kilo dvejonių , tai  į vakarą visos jos buvo nuvytos tarsi musės nuo maisto. O jei kokia labai įkyri atzvimbtų  .... (Žinote, ką visi daro, kai musė atsitupia ant stalo..)

***

-Po galais, vaiki, pripildyk  mano taurę itališko ,,Činzano”, – kosėdamas išlemeno Seniokas. Ir baik teisinti tą nemokšą. Man nusišvilpti į tai, ką jis baigė ir ko nebaigė.. – Prasivėrė užeigos durys, ir įėjo šešiolikametis Morgano sūnus su būriu draugu. Visi jie vilkėjo juodas odines striukes, iš kurių kišenių kyšėjo kastetų kraštai.. Atgal sušukuoti plaukai, nuo saulės akiniai, kurių tokiu metų laiku normaliam žmogui nė nešautų į galvą išsitraukti iš spintos, o tuo labiau užsidėti. Bet tik ne Morgano sūnus. Jis visad ėjo prieš srovę ir tai jam sekėsi daryti gan neblogai.. Vienintelis žmogus, kurį jaunas chuliganų vadeiva Maikis tikrai gerbė, buvo seniokas Verbrudas. Iš aplinkinių pasakojimų Maikis žinojo kone visą jo biografiją, ir tuo labai didžiavosi. Na, suprantate, jis tikėjo šiuo žmogum. Verbrudas tai žinojo, nes kone kiekvieną sekmadienio vakarą  jiedu  susitikdavo šitoje užeigėlėje, kaip dabar.  Ir apskritai Verbrudas mylėjo ši vaikį kaip tikrą savo anūką. Atvirai pasakius, jisai nemylėjo net savo vaikaičių, taip, kaip mylėjo Maikį..  O turėjo jų tikrai nemažai.
-Sveiks ,Maiki, atsigręžęs sušuko Verbrudas. – Gecas pamatęs, jog seniokas susirado pašnekovą, nepastebimai nusimuilino, vietoj savęs prie baro palikdamas stovėti Verbrudo žodžiais- neišmanėlį.
-O, sveiki, pone Verbrudai.
-Eikš prisėsk, turiu su tavimi pasišnekėti, sūneli. – Dusliai kriokiančiu balsu ištarė Seniokas.
- Bičiukai, pradėkit žaisti be manęs, – pasakė Maikis savo draugeliams, stovintiems prie biliardo stalo.
- Sėskis, sūneli, gersi?
-Kaip pasakysit, pone Verbrudai.
- Sūneli, nevadink manęs ponu, papraščiau bus, jei vadinsi mane seneliu, man tai labiau prie širdies.
-Gerai, seneli, - Maikis ranka perbraukė per savo ilgus garbanotus plaukus.
-Žioply, įpilk šiam vaikiui ,,Quickly”.
-atleiskite, bet jis ką tik baigėsi. Seniokas stipriai užsikosėjo.
- seneli, jums viskas gerai?
-Taip, tiktai šis mulkis mane sunervino..- chm. Chm...
Maikis atsistojo, priėjo prie netoliese stovinčio tuščio staliuko, paėmė kėdę ir metė tiesiai į patarnautoją, kuris stovėjo kitapus baro..( Tiesą sakant, iki šiol Maikis nieko panašaus nedarė. Na, suprantate, taip akivaizdžiai. Vienintelis logiškas paaiškinimas, kodėl jis taip pasielgė, buvo noras pasirodyti prieš senioką Verbrudą).
Vaikinas, stovintis kitapus baro, spėjo pasilenkti, ir kėdė atsimušė ne į jį, o jį veidrodinę sieną, padabintą stiklinėmis lentynomis, ant kurių stovėjo brangūs gėrimai. Pasipylė sukės. Seniokas spėjo užsidengti veidą rankomis..
- Po galais, Maiki, Ką tu čia išdarinėji? – Pilnu pasitenkinimo balsu sušuko Verbrudas.
-Tas kalės vaikas jus sunervino seneli... – Nespėjus baigti sakinio prasivėrė durys ir įėjo Birkinsas su nešuliu rankoje, kuris netrukus iškrito, pamačius gražų vaizdą. Išdaužytas veidrodis, sustingę žmonės, prie baro sėdintis senis, ir, išskleidęs rankas it gaidys, vidury stovintis Maikis.
-Kas per velnias- išsižiojo nustebęs, it pamatęs NSO, Birkinsas.. Už jo nugaros pasigirdo Morgano kalėdinės dainos ( Gingle Bens) švilpavimas, Jis taip pat, kaip ir Birkinsas, vos tik pamatęs ši vaizdą, sušuko:
-Kas per velnias.!

***
-Juk aš tau tūkstantį kartų sakiau:- nurimk. Ar nesakiau? O tu ką?
-Chm. Įsiterpė seniokas:- Birkinsai, palik vaikį ramybėj. Gal būt gerai, kad turime galimybę visi pasišnekėti, tiesą sakant, aš to norėjau.. Po galais, Verbrudai, tik ne mano areštinėj- prabilo Birkinsas.
-Kaip visa tai paaiškinsiu ataskaitoje?
-Paaiškinsi, jog dėl įrodymų stokos teko paleisti įtariamąjį į laisvę. Dabar yra svarbesnių dalykų-sukriokė senis. –Ar žinot, kad Į miestelį atvyksta Misis Merdenson?
- Kas ? – paklausė Maikis.
- Tylėk, Maiki, šiandien nenoriu girdėti tavo balso.. – atšovė Morganas.
-Atsiprašau, tęsk, Verbrudai.
-Tai va, žinote , kuo aš buvau praeityje, ir ką labiausiai mėgstu veikti.- Birkinsas susižvalgė su Morganu.
-Na taip, žinome.- Su šypsenėle atšovė Morganas.
-Sūneli, ištrauk mano ,,Prince’’ pakelį iš vidinės striukės kišenės. – Maikis paslaugiai ištraukė, atplėšė pakelį ir pridegė cigaretę..
-Keli senioko iškvėpimai, ir patalpa tavo kaip per helovyną pilna paslaptingos miglos. Tačiau tai buvo ne rūkas, o tik nefiltruotos cigaretės visur išsisklaidę dūmai.
- Į miestelį ji atvyko su tiksliu.  Misis Merdenson yra nekilnojamo turto agentė ir be savo seifo niekur nekeliauja.. Patikimi žmonės kalba, jog jame šūsnys vertingų popierių, bei puse milijono dolerių.
-Kur suki, senas šunsnuki?, -šypsodamasis įsiterpė Morgnas, kurio akyse žaidė liepsnos liežuvėliai. Pažvelgus į Birkinsą, šių liepsnelių nesimatė nė iš tolo, matėsi tik bukas žvilgsnis, vargu, ar iš karto jis kažką suprato.. Seniokas galėjo prie judviejų kalbėti , kone apie pasaulio susprogdinimą, kadangi visi jei buvo kaip viena šeima.( Pamenate, kai vieną pentadienio vakarą bežaidžiant pokerį, į kambarį įėjo  Birkinso žmona  Mardžė ir atnešė pilną lėkštę savo firminių sausainių?, tarp kambaryje esančių vyrų buvo ir Misteris Verbrudas. Aplamai, Verbrudo akyse jie užaugo, ir jokių paslapčių vienas nuo kito jie neturėjo. Visi žinojo, kas yra kas, priedo tiek Birkinsas, tiek Morganas bei jo atžala turėjo nepaaiškinamą polinkį daryti kažką blogo. Ir to vienas nuo kito neslėpė.
-Suku prie to, jog ta Misis Merdenson miestelyje apsistos trims dienoms, ir jei per jas mums pavyktų...
- nė nesvajok ,senas kriene, -Pagaliau supratęs, apie ką vyksta kalba, įsiterpė Birkinsas.- Ką aš daryčiau, jei ta moteris ateitų pas mane ir pareikštų, jog dingo jos brangenybės? O taip tikrai būtų.
-Kur turėčiau ieškoti įtariamųjų? Gal savo namuose?  O dar štai prisidirbo Maikis.. Kol kas susitvarkysiu, tačiau apie apiplėšimą negali būti nė kalbos. 
-Bet jei rastume atpirkimo ožį... – Tyliai prasižiojo Maikis..
-Tu teisus sūneli, prabilo pragariškai kriokiantis Verbrudo balsas. Betariant šiuos žodžius seniokas, bei visi kiti čia sėdintys pasisuko kairėn pusėn. Pro areštinės langus matėsi, kaip gatve praeina Makdonaldas.
-Ko tokį vakarą po gatves bastosi tas mokytojūkštis, - prabilo Maikis.
- Tiesa, tėti, ar tu jam nieko nesakei apie antausį
-O ką aš jam pasakysiu, Maiki?, Ką???? – nervingu balsu atrėžė Morganas.
-Seniokas užtraukė dūmą ir nusišypsojo.
-Gal Maikio mintis apie atpirkimo ožį nėra tokia bloga, - Įsiterpė Birkinsas ir pažvelgė pro langą Makdonaldo pusėn.

***



-Aš  neleisiu jam, tai apsiš... beždžionei gąsdinti mano Saros...
-Bet jo kaukimas artėja.....
-užsidaryk langus, ir pasidėk po lova kryžių.
-Ačiū, kad priminei.. Vilkolakis  jo nemėgsta, kaip ir pagirių, atsikėlus  anksti ryte..
-Jau baigei, Maiki?- Prakalbo Makdonaldas.
-Taip.
-Na, turiu pasakyti, tavo rašinys būtų labai puikus, jei išmestum kelis keiksmažodžius ir parašytum šiam kūriniui galą.
-Galą?- nustebęs paklausė Maikis. Klasėje pasigirdo šurmulys.
-Tylos.- suriko Makdonaldas.
- Maiki, supranti, negalima nutraukti kūrinio vidury ir sakyti, jog jis jau baigtas.- Jis  Stengėsi pamiršti paskutinį incidentą , įvykusi tarp jo ir to pačio Maikio, kuris dabar stovi vidury klasės ir suka galva, kaip suprasti, kada kūrinys turi pabaigą, o kada ne. Pirmą kartą Maikio akyse mokytojas išvydo susidomėjimą, kas keisčiausia, susidomėjimą rašymu. Nežiūrint to, jog šio vaikėzo matematikos bei fizikos pasiekimai prilygo šuns suvokimui apie kosmosą, literatūra visgi jį traukė ir tai buvo matyti iš jo akių. Ir  pirmas Maiklo rašinys, kurį jis skaitė prieš klasę, na, išmetus keiksmažodžius bei parašius galą, kažkodėl Makdonaldui įsirėžė labiausiai iš visų tądien skaitytų. tame pasakojime kažkas buvo savito.. Kai ankstesnysis  senesnis literatūros dėstytojas aiškino,  kaip rašyti rašinius pagal šabloną, Maikio klasėje nebūdavo. Paprasčiausiai jam tai buvo neįdomu ir jis nelankė pamokų. Gal būt todėl dabar prieš Makdonaldo akis buvo visiškai savita rašinio konstrukcija, kur kulminacija tai nuslūgsta, tai pakyla, nelyginant reaktyvinė raketa. Bet tai nebuvo blogai, anaiptol, Makdonaldui jis patiko..
-Ar galiu sėstis?- jau šiek tiek šiurkštesniu balsu paklausė Maiklas, kai suprato, jog tolimesnei diskusijai- kada rašinys turi galą, nepakaks laiko. Jis vis dar niršo ant mokytojo už tai, jog tada jį taip pažemino prieš visą klasę.
- Gali sėstis, rašau tau devynis, Maiklai.
- Ką?- nustebęs paklausė vaikėzas, išmesdamas tokią grimasą, jog regis, pats Morganas sunkiai atpažintų savo atžalą. Lyg mažo vaiko akys žvelgė į dienyną, kuriame ką tik lyg iš dangaus nukrito skaičius 9, prilygstantis didžiulei kūdikio svajonei -suvalgyti visus pasaulio ledus. Maikis žvilgtelėjo į dienyną, o po to į Mokytojo akis. Jis linktelėjo Maikiui:
- tu to nusipelnei, vaiki. (Primenu, Makdonaldas buvo velniškai geras pedagogas ir literatūroje skraidė it erelis danguje. Jo vertinimai visuomet būdavo tikslūs, bet šįkart jis pakėlė pažymį, kadangi netikėtai suprato, jog šis vaikis visgi kai ką gali:- gali rašyti.) Pirmą kartą pabandęs parašyti, jis gavo devynis, ir pasijuto ne ką prastesnis už  klasėje sėdinčius ,,Knygraužius”. Suprantate, truputį apmaudu stebėti,  kaip tas, kuris graužia knygas ir nė velnio nesuvokia gyvenimo subtilybių, nekalbant apie žmonių jausmus, gauna dešimt, o tavo gyvenimas ritasi kanalizacijon vien dėl to, jog eini prieš srovę. Maikis nebuvo kvailas, ir mokėjo jausti, tačiau jo jausmus temdė neapykanta visam pasauliui, į kurį vis dar pretenzingai žvelgė vaikiškos akys. Nežinia, iš kur jis turėjo šitiek pykčio, ir tas keistas tikėjimas seniu Verbrudu, kuriam terūpėjo prisigerti ir ką nors nukniaukti... (Taip, tai buvo visas senioko interesų ratas, nekalbant apie meilę, kurią jis tariamai jautė Maikiui, ir kuri viso labo  tebuvo norėjimas turėti šį vaikėzą po savo sparnu. Pamenate, kai sakiau, jog Verbrudas mylėjo Maikį  kone labiau už savo tikrus anūkus? Būtent jam taip atrodė, iš tikro žodį turėti ji maišė su žodžiu mylėti. Savi anūkai kažkodėl nelabai mėgo senelio Verbio.
Ir štai, po akimis pasimaišė Maikis, kuris iš neturėjimo kuo tikėti juto simpatiją šiam seniokui. O šis žilas velnias jausdavo tuos, kuriems jis patiko.) Tačiau dabar tai nesvarbu, juk pagaliau  Maikis buvo įvertintas už tai, kas po galais buvo arti jo širdies. Tą  dieną Vaiko viduje, tarsi kažkas  pradėjo tirpti..

***

Bešviečiant pietiniams saulės spinduliams į langą, už kurio sėdėjo Seniokas Verbrudas su Birkinsu, į sandėlį, kuris yra pačiame Liepos gatvės gale, įėjo Morganas nešinas, kažkokios dėžės įvyniotos į popierių.
-  O mes jau manėme, jog tu nepasirodysi!.- sušuko Birkinsas.
-Šiandien ligoninėje buvo labai daug žmonių. – Išlėto, ant nublukusio stalo padėdamas ryšulį, atrėžė Morganas.
-Man šiandien atsiuntė kažkokius popierius iš teisėsaugos organizacijos ir juos reikia tinkamai užpildyti, antraip atvažiuos komisija patikrinti, kaip dirbu.
-Verčiau užpildyk tuos prakeiktus popierius teisingai, būtent dabar mums nereikia naujo šerifo..
-Atleiskit, berniukai, jūs čia atėjot paplepėti ar organizuoti mūsų darbą?- rūkydamas prikimusiu balsu šūktelėjo Verbrudas. Šalia senioko stovinčiam Birkinsui į akis, tarsi rūkas, pradėjo sklisti ,, Prince” cigarečių tabako dūmai.
-Dieve, tu kada nors mesi rūkyti ?- Šiek tiek atsiraukęs ir trindamasis akis sulemeno Birkinsas..
-Vaikinai, ramiau. –Staiga Morganas pažvelgė į ore tvyrančius cigaretės dūmus spragtelėjo pirštais ir sušuko:- dūmai, štai kas mums padės prasibrauti į Misis M. kambarį. ( Vis gi Birkinsas, Seniokas Verbrudas, Morganas ir jo vaikis Maikis ryžosi pasisavinti Misis M. seifo turinį.)
-Kaip suprasti Dūmai?- buku žvilgsniu pasiteiravo Birkinsas, ant kurio krūtinės buvo prisegta Šerifo žvaigždutė. Tikriausiai ir vaikas suprastu jog ji ne auksinė. Dievaži, miestelio seniūnas būtų paskutinis kvailys, jei žmogui, kuris neatskiria šuns nuo kalės, duotų auksinę žvaigždę. Pakako ir nudažytos bronzos, kuri miestelio biudžetui atsiėjo kur kas pigiau..( Kai kas gerai pašėlo už  sutaupytus pinigėlius)
-Dūmai padės mums įnešti šį daikčiuką nepastebėtą pro sargybinį, kuris stovi prie išorinių durų. -Atplėšdamas popierių nuo nemažos kartoninės dėžės prabilo Morganas.
-Atsiprašau, gal aš ko nors nesuprantu, bet kas toje dėžėje?- Paklausė Birkinsas dar bukesniu tonu, negu pats atrodė.
-Kvailį, čia sumautas mano įrankis kuriuo jaunystėje naudojausi atidarinėjat seifus.- suerzintu balsu išrėžė Verbrudas.- Beje Morgi kur tavo vaikis? Jam derėtų būti čia, juk kalbam ne apie penktadieninį pokerį. Sprendžiami rimti reikalai.. O jo nėra nė kvapo.

-Kol kas pradėkime be jo, kai grįšiu namo, jam viską paaiškinsiu. Velniai rautų, senioko netenkino, jog Morganas perpasakos visą planą per savo kreivas lūpas. Verbrudas pagalvojo:
-Po galais, noriu, kad vaikis būtų kartu , ir viską girdėtų iš mano, o ne iš šio mėsininko lūpų..
-Kaip pasakysi Morgi, kaip pasakysi.. –Šiek tiek drebančiu balsu sušnabždėjo Verbrudas, ir visi pasinėrė  į detalaus plano kūrimą, nepamiršdami pagrindinio kozirio- Makdonaldo ir jo pasiaukojimo, apie kurį jis nė nenutuokė.

***

Mano mielas paveikslas baigia supelyti kabėdamas ant sienos...
O širdis jame vis dar plaka  taip ir nepaliesta vėjo.
Pasaulio tvanas ir amžinoji liepsna nesudraskytų jo rėmų.
O tik lašelis meilės  priverstų vinį, ant kurio jis kabo, palinkti žemyn.
Jei tavo akys užsimerks ir privers tai padaryti ..
Jei Žodžiai, kurie išskries iš tavo lūpų paskandins mane laike.
Jei dangus vėl taps apsiniaukęs, aš ištrūksiu į laisvę...
O jei ne, viską pamiršiu ir liksiu kaboti, kaip kabu  jau tūkstantį metų.

-Labai gražu, Maiki. Aš sužavėtas- Prabilo Makdonaldas.- Turiu pripažinti, mano nuomonė pasikeitė apie tave. Ir ne į blogą. Maiki, ar galėtum likti po pamokos?
-Na..- Maiklas atsigręžė į savo draugus, sėdinčius galiniame suole ir linguojančius galvas,..- Taip, sere…Regis, Maikiui kažkas atsitiko, paprastai jis nė už ką nebūtų sutikęs.

***

-Po šimts pypkių, Morganai, dėk daugiau malkų į tą prakeiktą krosnį-šūktelėjo Verbrudas.
-Aš dedu, bet kažkas užsikemša,- atrėkė iš kito sandėlio galo Morganas, kurio veidas buvo nelyginant anglis. Nenuostabu, kad užsikemša, juk dėžė, kuri turėjo kaimyną ir dureles tebuvo 20cm įstrižainės ir vien nuo minties, kad ,,pečiuje’’ vyks normalus degimas, darėsi juokinga..
-Verbrudai, o kaip mes pakelsime šitą dručkį ? juk mažiausiai jis sveria 250Kg.- karktelėjo Birkinsas..
-Nesijaudink, aš viską apgalvojau. Beje, Morganai, kur tavo vaikis?- Paklausė seniokas, perbraukęs ranka žilus plaukus, visai taip pat, kaip tai daro Maikis.
-Nežinau, jis man prižadėjo ateiti.- Atsigrežęs suodinu veidu į senioką, tarė Morganas.
-Taip, bet jo nėr… -Verbrudo žodžius nutraukė durų trinktelėjimas. Grudų sandėlis buvo išties didelis, ir mažiausias trinktelėjimas sukelia nemažą aidą, tuo labiau durų girgždesys. Jei tai kas nors iš miestelio seniūnijos, Birkinsas pasakys, jog jis su savo padėjėjais atlieka tyrimą, ( primenu, į šį pastatą šiaip sau vaikščioti nebuvo galima, tuo labiau leisti dūmus iš krosnies... Tačiau kol kas Birkinsas galėjo atsipūsti. Tai buvo Maikis.
-Po perkūnais, o mes jau manėme, kad neateisi.- Nudžiugusiu it kūdikis balsu sušuko Seniokas Verbrudas.
-Na, aš čia, seneli, kaip matai.
-Gerai, vaiki, dabar turime kai ką aptarti.
Bėgo valandos, ant mūrinės sandėlio sienos trumpoji laikrodžio rodyklė pasistūmėjo nuo penkių iki pusės septynių. Maikis negirdėjo nė vieno iš čia esančių balso, jis tarsi išgaravo, palikdamas kūną sėdėti ir šildyti šią klibančią kėdę.  Sugrįžo į šį pasaulį, išgirdęs senioką tariant:
- Visas įtarimas ir visų žvilgsniai kryps Makdonaldo pusėn.
-Seneli, o kas dėl Makdonaldo?
-Vaiki, taigi pats pakišai mintį, jog atpirkimo ožiu bus tavo šizofrenikas mokytojūkštis. Tu tikriausiai pamiršai.- Išsišiepė ,smalsumo kupinomis akimis, kurios tarsi klausė: ar viskas gerai, Maiki?.
-Kai mes viską atliksime, išeisime pro galines namo duris, po 19sekundžių pradės klykti signalizacija, ir tada prie namo durų stovės Misteris Makdonaldas. Birkinsas jam paskambins, ir pasakys, jog turi spec. užduotį pasitarnauti miestelio labui, ir šis negalės atsakyti, nes tai neva privaloma. Makdonaldas stovės prie galinių durų galvodamas, jog atlieka pareigą. Mes išmokysime Birkinsą, ką sakyti, ir kaip įtikinti Makdonaldą. Tada, kai mes išlipsime pro langą, tu, Maiki, sėdėsi mašinoje,- toliau dėstė Verbdrudas- Su užvestu varikliu. Kai mes iš ten išsinešdinsime, netrukus suveiks signalizacija. Apsauginiai aptiks už namo stovintį Makdonaldą. Tiesa, Birkinsas jam lieps apsirengti juodai ir užsidėti slidininko kaukę. Jis turės pasakyti Makdonaldui, neva jis turi stovėti niekieno nematomas, o kai jį pastebės taip apsirengusį, niekas neabejos, jog jis yra nusikaltimo bendrininkas. Kadangi tardomas neįduos savo bendrų, kurie iš tiesų nė neegzistuoja, pradės teigti, jog šerifas liepė jam čia stovėti. Į šį jo postringavimą Birkinsas visų akivaizdoje nusijuoks ir pasakys:
-Visiška nesąmonė, galite pasiklausti Morgano ir Verbrudo, kur aš buvau penktadienio išvakarėse. Mes patvirtinsime, jog jis žaidė su mumis pokerį. Netrukus Birkis ir dar keli uniformuoti vyrai gaus orderį apieškoti Makdonaldo namą Būtent tada jis pakiš dalį iš seifo ištraukto turo. Niekas neabejos, jog tai Makdonaldo darbas, o mums pinigėlių ir taip užteks. Byla bus nutraukta. Makdonaldas sės už grotų, o mes laimingai gyvensime. Ko nors paklausti apie Makdonaldą sakysime:- Vargšelis mokytojas, tikrai kartais nuo pedagoginio darbo žmonėms pavažiuoja stogas.. Ir visi bus laimingi bei patenkinti. Gal būt šie senioko žodžiai būtų nudžiuginę Maikį prieš kelias savaites, bet tik ne dabar. Per šias savaites jis prisirišo prie Misterio Makdonaldo. Jis prisiminė, kaip jie po pamokų šnekėdavosi apie jo darbus ir tai, kad jis gali tapti gan neblogu rašytoju. Prisiminė, kaip jie valgė ledus, vaikščiodami po parką ir apžiūrinėjo skulptūras, kurios stovėjo alėjos gale, į kurias kažkada Maikis spjaudydavo, pravažiuodamas motociklu. Tačiau dabar jis to padaryti negalėtų, tik ne po viso šito, kai Makdonaldas apie kiekvieną skulptūrą pasakojo uždegdamas jaunojo Maikio širdį susidomėjimu. Neįstengtų pasakyti blogo žodžio apie Makdonaldą, kurį keikė daug metų, bet tik dabar atrado pažinimo jausmą. O štai dabar Maikio minties pastūmėtas seniokas Verbrudas mąsto, kaip ilgiems metams įkišti jį kaliūzėn. Paprasčiausiai dėl to, jog jis nemėgiamas ir puikus atpirkimo avinėlis. Tądien Maikis buvo labai tylus ir nieko niekam nesakė. Grįžo su tėvu namo ir, atsigulęs lovon paniro į apmąstymus. Bebūnant sandėlyje Maikis norėjo pasakyti:
-Vyručiai, aš nenoriu būti bailiu, bet mes negalime šitaip pasielgti su žmogumi, kuris man davė daugiau, nei jūs visi kartu paėmus. Negalima, ir aš to padaryti jums neleisiu. Nesvarbu, kad tai buvo mano mintis, dabar viskas kitaip... Nedrįskite...Tačiau Maiklas to nepasakė, ir dėl to iki vėlumų negalėjo sudėti bluosto.
-Rytoj.- pagalvojo Maikis. Rytoj... Aš jiems viską pasakysiu.. Kartodamas tai mintyse nepajuto, kaip atsidūrė sapnų karalystei.

***
Paukščių čiulbėjimas sugrąžino paklydusias Maikio mintis, kurios lakstė po miegančią pasąmonės dalį. Akių vokai buvo sunkoki, nes prieš miegą nuriedėjo kelios ašaros. Dabar pasaulis, apšviestas rytiniu saulės spindulių, atrodė kur kas gražesnis…
-O, Dieve, aš vėluoju į Makdonaldo pamoką, – laikrodis rodė 8:10 ( pamokos prasideda 8:00) Suskambo telefonas. Maikis pribėgo ir atsiliepė:
-Klausau.
-Čia tu, Morgi ?
-Ne, čia Maiklas .
-Sūneli, būk geras, pakviesk tėtį.- Maiklas atpažino senioko balsą.- Seneli, aš vakar kai ką norėjau pasakyti labai svarbaus, bet taip jau išėjo, kad….
-Maiki vėliau, dabar man labai svarbu pasišnekėti su tavo tėčiu,- girgždančiu balsu išlemeno Verbrudas.
-Bet, seneli aš greitai...
-Maiki, kai susitiksime, ne dabar. Pakviesk tėtį. – Šįsyk jo balsas nuskambėjo šiek tiek rimčiau.
-Tėti, tave šaukia prie telefono.- Maikis suprato, jog šiandien ateina pirma plano vykdymo dalis. Morgis turėjo galutinai sutvarkyti nešiojamą pečių, iš kurio sklindantys dūmai neleis ,,Laser eye” pastebėti judančių kūnų name.  Birkinsas turėjo aplankyti Makdonaldą  ir įtikinti jį, jog penktadienį, Lapkričio tryliktąją, 23:45 jis stovėtų prie Misis M.  durų, vidiniame kiemelyje. Be to seniokas kaip tik turėjo juodus drabužius su slidininko kauke, kuriuos Birkinsas turėjo įduoti Makdonaldui, kaip spec. užduoties įrankį.
-Makdonaldas niekuomet nebuvo melagis, o tuo labiau niekada nieko nėra apgavęs, tad ir į kitus jis žiūrėjo iš savo bokšto. Jam nebūtų kilusi nė mažiausia mintis apie tai, jog Birkinsas spendžia jam spąstus. Stovėjimą prie Misis M. namo durų galiniame kiemelyje, apsirengus juodais drabužiais ir slidininko kauke, jis palaikytų normalia Birkinso jam pavesta užduotimi. Makdonaldo tėvas jam sakydavo:
-Tėvynės ir savo miestelio labui turi vos paprašytas pasitarnauti.– Šios tėvo žodžius Makdonaldas girdėjo net ir dabar, po šitiek metų.
-Ką, po velniais, daryti? Šiandien Birkinsas tikriausiai nueis į mokyklą, kadangi žino, jog ten lengviausia rasti Makdonaldą. Man reikia kažką daryti..- pagalvojo Maiklas..

Nuo seno medžio kaip ir tada vėjas nuplėšė lapą, tačiau šįsyk jo kelionė buvo kiek ilgesnė. Langas buvo praviras ir jis tiesiog nutūpė ant Makdonaldo stalo. Dangus niaukėsi, pamažu rinkosi juodi debesys, nežadantys nieko gera.
-Ir dar kartą sakau: Jei niekas nejudėtų pirmyn, visi paskęstume sustojusiame laike, kuris mus nugramzdintų į  prarają, štai jūsų atsakymas, kodėl reikia mokytis.- Nuskambėjo skambutis. Atsidarė klasės durys, ir uždusęs įbėgo Maiklas. Jo plaukai priminė paukščių lizdą, sudarytą iš ilgų lininių virvių. O akys  tviskėjo noru pranešti, jog artėja pasaulio pabaiga. Na, kai kam ji artėjo iš tikrųjų.
-Atleiskit, Misteri Makdonaldai, jog pavėlavau, bet man reikia su jumis pasi…. – Uždususio Maiklo žodžius nutraukė, per mikrofoną pasigirdęs direktorės balsas:
-Misteri Makdonaldai, jūs kviečiamas į mokytojų kambarį, atvyko šerifas, sakė norįs su jumis pasikalbėti..
-Sere, aš….
-Sekundėlę, Maiki, gali palaukti manęs klasėje, aš tuoj grįšiu. Šnektelsiu su šerifu ir  tuojau grįšiu. – Makdonaldas buvo šiek tiek nustebęs šerifo apsilankymu. Per dvidešimt penkerius darbo metus Makdonaldo niekad nebuvo aplankęs šerifas.
-Bet, sere, aš tik norėjau…- Prieš Maiklo nosį užsivėrė durys ir pasigirdo tolstančio Makdonaldo balsas:
-Tuojau, Maiki, kai grįšiu. – Tačiau dabar Maikis tegirdėjo savo paties balsą:
-Dabar arba niekada. Dabar arba niekada. Tu privalai perspėti Makdonaldą. Privalai.
Maiklas suspaudė kumščius ir pasileido bėgti. Tamsiame koridoriuje Maikio žingsniai kone susitapatino su juo kvėpavimu. Pagaliau jis pasivijo Makdonaldą.
-Misteri Makdonaldai, jums gresia didelis pavojus.
-Ką tu kalbi, Maiki?- Mokytojų kambario durys visai čia pat.- Sere, prašau, čia nesaugu. Eime kur nors toliau, maldauju.. Jums gresia didelis pavojus. – Šnabždėjo Maikis, kad už durų niekas jo neišgirstų.
-gerai jau, Maiki- pasakė mokytojas,- kaip tu pasakysi. ( Makdonaldo nuojauta leido pasikliauti Maikiu, ir dar jo nuojauta sakė Makdonaldui, jog čia kažkas ne taip) Jiedu buvo beapsigręžią, kai mokytojų kambario durys prasivėrė ir koridoriun išėjo Birkinsas. Eiti nebuvo kur.
-Labas rytas, misteri Makdonaldai, ar galėčiau su jumis šnektelti ? – susiėmęs už savo odinio nublukusio diržo ir, nematomai iššiepęs dantis, prabilo Birkinsas.
-Žinoma, galime.
-Maiki, ar tau ne laikas eiti į pamoką?- Padėjęs ranką ant Maikio peties, pasakė Birkinsas.
-Misteri Birkinsai, prašau į kabinetą.
-Ne, gal galime eiti kur nors atokiau, nebūtų labai gerai, kad kas nors pašalinis nugirstų mūsų pokalbį. 
-Gerai, galime eiti į mokyklos kiemelį per vidines duris, jos yra kaip tik už jūsų nugaros..
Vaikis sustingo pamatęs, kaip prasiveria lauko durys ir pro jas išeina Makdonaldas, lydimas Birkinso. Nesveiko šizofreniko. O taip, Maiklas žinojo, kaip šis Šerifas elgiasi su savo žmona, žino pakankamai. Birkinsas turi dar vieną nepaprastą dovaną. Jis gali meluoti, o žmonės tiki viskuo, ką jis sako. Ši dovana, regis, siųsta iš paties pragaro. Netrukus, durims užsivėrus, į koridorių įslinko prieblanda. Gal kam teko pajusti, kai dėl tavo kaltės tavo mylimas žmogus aukojasi. Ar ką nors panašaus? Tą kaltės jausmą padidinkime daug kartų ir suprasime, kaip jautėsi šis vaikis, bestovįs prieblandos apgaubtame koridoriuje..

***
   
-Misteri Makdonaldai, kalbėsiu be užuolankų. Jums pavesta speciali užduotis. Miestelio seniūnija nutarė, kad  tik jūs tinkat šiam reikalui.
-Aš kažko nesuprantu.
-Leiskite man tęsti.
-Žinoma, aš klausau.
-Vakar po pietų mūsų skyrius gavo žinią apie kaimynystėje siautėjantį moterų prievartautoją. Kol kas jo pėdos nepasiekė mūsų miestelio, tačiau detektyvai rado paskutinę jo slėptuvę. Joje buvo paliktas dienoraštis. Jame parašyti šie žodžiai ir apibraukti raudonu pieštuku.. Birkinsas išsitraukė iš galinės džinsų kišenės suglamžytą lapą, ir įdavė Makdonaldui…

,,O kai ateis vėlus penktadienio košmaras 23:45 Velerstryto miestelio moterys pajus mano peilio galią.. Liepos 18, štai tą dieną, manyje pabus žvėris“ . – Po rašteliu nupieštas mažas žemėlapis, kuriame pažymėtas nekilnojamo turto agentės Misis Merdenson namas. Dėl ko jis pažymėjo būtent šį namą niekas paaiškinti negali.
-Matote, Misteri Makdonaldai, šis maniakas labai atkakliai siekia savo tikslo, ir namų kurie suplanuoti jo kelyje, jis nepamiršta aplankyti. Kaip tik jo kelyje Misis M. namas.- Seniokas su Morganu labai stengėsi įpūsti šiam popieriaus gabalui neegzistuojančio psichopato prievartautojo dvasios. Iki išnaktų lygino jį lygintuvu, kišo į vandenį, svilino kampus, kad atrodytų įtikinamai. Morganas netgi iš ligoninės paėmė indelį su krauju, ir šiek tiek suvilgė popieriaus kraštus.. Turiu pripažinti, ši popieriaus skiautė atrodė išties  šiurpiai.
-Ir štai dėl  ko aš prašau jūsų pagalbos. Šis maniakas yra jūsų tolimas giminaitis Bobas.- Birkinsas žinojo, ką kalbą. Vieną dienelę Morganas pasikniso Birkinso darbo kompiuteryje(kadangi pats bukaprotis šerifas nelabai žinojo kur pelėje randasi mygtukai, nekalbant apie informacijos naudojimąsi), po Makdonaldo asmens bylą. Jis sužinojo, jog prieš tris metus miestelyje gyveno Makdonaldo pusbrolis Bobas. Bobas buvo tarsi dovana, atsiųsta iš dangaus, kadangi jis buvo psichiškai nestabilios sveikatos. O Šiam trejetukui to ir reikėjo.. Morganas žinojo, jog Makdonaldas ilgai neabejos tuo, jog jo pusbrolis Bobas prievartautojas, nes žinojo apie jo ligą. O Bobo liga buvo palanki susidaryti  nuomonę, jog jis tikrai gali tai daryti. Tačiau Bobas prieš trejetą metų iš miestelio reabilitacijos išvyko kažkur į Solt Leik Sitį ir nuo tada niekas nieko apie jį negirdėjo.
-Ar jūs nuo to laiko, kai jis išvyko, nieko apie jį negirdėjote?
-Ne..- susimąsčiusiu balsu atsakė mokytojas.
-O mes girdėjome, ir, turiu patikinti jus, jog reabilitacija jam nepadėjo. Vieną gražų vakarą jis ėmė ir pabėgo. O dabar štai.
-Negali būti, juk Bobas visuomet buvo toks ramus.
-Štai, pagaliau prisikapstėme, kodėl būtent jūs tinkate šiai misijai. Bobas niekuomet negalėtų jūsų įskaudinti, netgi priešing.. ui ( Birkinsas nežino, kaip tariamas žodis priešingai)
-Priešingai.- Pataisė ji mokytojas.
-Taip, jis jus jaučia ir jokiais būdais negalėtų  nuskriausti. Ir va mes norime, kad jūs būtumėt būtent prie tų  durų, per kurias į namus užeis Bobas.* Jūs pamatęs, neįtars tikras pasalas. Jūsų darbas bus užkalbinti jį ir laukti mūsų.
-Niekad nemaniau, jog Bobas gali šitaip pasielgti. ( Makdonaldas linkęs greitai patikėti žmonėmis)
-O kodėl apsirengti juodai? Ir dar su slidininko kauke? – Susirūpino.
- Suprantate, žmonės, kurie serga tokia aštria šizofrenijos forma, agresyviai reaguoja į ryškias spalvas, gal būt, ne taip pasakiau. Turėjau mintyse spalvuotas.
-Spalvotas,- vėl pataisė mokytojas
-Taip . O juoda mūsų atveju sąjungininkė. Tamsios spalvos nuramina tokius vargšelius, kaip Bobas. Veikia kaip raminantys.
-Stebiuosi, iš kur jūs tiek daug žinote, šerife apie šizofreniją. – O taip, gerai būtų, jog Birkinsas apskritai žinotų, ką šitas žodis reiškia. Kone keturias dienas jis mokėsi atmintinai teksto, kurį jam parašė Morganas. Jis negalvodamas iškalė jį, ir įtikinamai padeklamavo Makdonaldui.
-Aš suglumęs, tiesą sakant.
- Mes taip pat, sere, ir mums labai reikalinga jūsų pagalba. Jei kyla dvejonių, nenoriai  turiu pabrėžti: -tai privalouma
- Privaloma- Pataisė mokytojas.( Dieve, kai Birkinsas tarė šiuos žodžius, jam buvo taip sunku laužyti  liežuvį, jog vargšelio akyse matėsi šokinėjančios kančios liepsnelės. Kurgi, juk vieną dieną vyriokui, kuris temoka pasakyti:- kale, atnešk man valgyt, šliundra, aš mačiau, kaip tu išsišiepus žiūrėjai i Keviną Kostnerį, filme,, Bėglys”, tau tai lengvai nepraeis, jūs suimtas, kas, po galais, čia vyksta, duok kortą,  statau! prisireikia išmokti šitiek daug sudėtingų sakinių. Mažumėlę būtų keista, jei jo akyse nežaižaruotų kančios kibirkštėlės..)
-Tiesą sakant, man dar niekada neteko to daryt...- Birkinsas nutraukė Mokytoją:
- Viskam būna pirmas kartas. – Šių žodžių jis nebuvo išmokęs atmintinai.
-Jei tai mano pareiga, privalau ją atlikti.. Iki liepos septynioliktos liko nedaug. Dvi dienos.
-Taip, per jas aš jus susirasiu ir įduosiu aprangą. Ir slaptą mygtuką, kurį paspausite, užmezgęs pokalbį su Bobu. -Velniai rautų, koks aš kietas, - pagalvojo Birkinsas- moku šitaip įtikinti...

***

Argi nebaisu bėgti nuo vėjo
kai jis tave vejasi?
Argi nebaisu, jog jis tave gaudo?
Kiekvieną dieną, naktį.

Šitas eiles Maikis parašė, gulėdamas ant šaltos rudens žolės prie ežero, kuris tekėjo nelyginant giedri debesys. Tačiau popieriaus lapą suglamžė ir išmetė į vandenį. Širdis neleido nešti jo Makdonaldui, nes jautėsi lyg Judas.
-O taip, Judas išdavė Jėzų, kaip aš išduodu žmogų, kuris man atvėrė gyvenimo vartus, – galvojo Maiklas.
Kitame miesto gale, pas Verbrudą vyko vakarėlis, jei jį taip galima pavadinti. Tačiau Seniokas jį praminė ,,paskutinis vakarėlis, būnant ubagais”, ir garsiai nusikvatojo. Grojo Elvis,  seniokas traukė kaip visada ,, Prince” cigaretę be filtro, ir pūtė dūmus tiesiai į Morgano bei Birkinso veidą.
-Šaunuolis, Birkinsai, - per petį sušuko Morganas.- tu tiesiog šaunuolis. –Tyla.
-Kaip krosnis?,- Lyg neturėdamas ką pasakyti, abejingom akim paklausė seniokas.
- Puikiai. Kaip ir visas planas.
-Po galais kodėl jus tylite? Jau rytoj imamės darbo.
-Kur vaikis? Po velniais, Morganai, neduok Dieve, per jį žlugs mūsų planas.
-Verbrudai, turiu tave  nuliūdinti. Maikis man šiandien ryte sakė...- Skambutis į duris. Birkinsas nuėjo atidaryti.
-Tai buvo Maikis.
-Senelis, ir mano tėvas čia?
-Taip.
-Pagaliau seniokas išvydo Maikio veidą. Nusišypsojo.
-Prisėsk, sūneli, išgersim, pakalbėsim, juk rytoj svarbi diena.
-Seneli, aš klydau,- stovėdamas nedrąsiai tarė pirmus žodžius, tačiau likusieji pradėjo piltis lyg iš kibiro..
-Sakau visiems: aš klydau dėl Makdonaldo, aš pats kaltas, kad jis man sudavė, pats kaltas, jog neklausiau , pats kaltas, jog nieko negirdėjau, ir dėl to, jog savo vaikišką kerštą nukreipiau į jį. Aš reikalauju, jog jūs nekištumėt jo į šį reikalą. Dieve, galima juk surasti ką nors kitą, tik prašau, palikite misterį Makdonaldą ramybėje.
- Kas tau? gal saulės smūgis? – Suraukęs antakius prabilo seniokas.
-Tai štai, ką man Maikis norėjo pasakyti ryte!- Sušuko Morganas.
-Taip, o dabar tai kartoju. Palikite mano mokytoją ramybėje. Tėti, maldauju.
-Ne! Mes jau per toli nuėjome.
-Taip, sūneli, -prabilo senis- aš jau į šitą biznį investavau penkiasdešimt dolerių ir nežadu nuleisti rankų. Bus dar tų mokytojų.- Užsidegdamas naują cigaretę išsišiepė, tarsi sakydamas:
-Vaikine, raminkis, nes nudegsi savo jaunus nagučius.
- Taip, vaiki, girdi, kas tau sakoma?- pridėjo Birkinsas.
- Seneli, sakei, jog mes draugai.
-Atleisk, Maiki, bet toks  gyvenimas, ir nepamiršk šiandien gerai išsimiegoti, rytoj turėsi būti žvalus. Maikis žvelgė į Verbrudo akis, kurios buvo tokios šaltos ir tokios tolimos, jog Maiklo kūnu perbėgo šiurpuliukai.
-Raminkis, vaiki, kaip tavo tėvas tau sakau, raminkis, – Supykęs tarė Morganas.
-Po galais, koks tu man tėvas, jei gali šitaip pasielgti su geru žmogumi. Nesistebiu, kad mama mirė jauna, tu ją numarinai, šunsnuki!
Morganas atsistojo ir trenkė delnu Maikiui per veidą. Sūnus nugriuvo.
-Dar man primink apie tą kekšę, tu tik primink. Palankiausia Maiklui dabar būtų buvę patylėti, tačiau jam taip neatrodė.
-Šunsnuki, tu aš nekenčiu tavęs!
-Ką tu pasakei? – Grėsmingu žingsniu prie gulinčio Maiklo artinosi tėvas. Maiklas atsistojo.
- Sakau, nekenčiu tavęs, šunsnuki tu! Pakartoti garsiau? NEKENČIU TAVĘS KALĖS, VAIKE! Morgano kumščiai pakilo, leisdami suprasti, jog pirmą kartą sūnus pasipriešino tėvui.
-Na, trenk man. Trenk savo vaikui. Jūs nė vienas neturite nė kruopelytės to, ką turi Makdonaldas.
-Reikia izoliuoti vaikį , jis viską sugadins- jau be  šypsenos veide pasakė senis.
-Po galais, jis juk mano sūnus, Verbrudai, ką man siūlai? Ką????????

Staiga pajutau smūgį į nugarą. Kai pramerkiau akis, aplink buvo tamsu. Aš ant kažko gulėjau. Atsistojęs žengiau žingsnį į dešinę ir kakta atsimušė į kažką labai kieto. Tai buvo grotos. Tas šunsnukis Birkinsas trenkė man kažkuo buku ir uždarė daboklėn, kad nesukliudyčiau jų purvinam planui,- tamsoje mąstė Maiklas ir nejučia nuriedėjo ašara, paskui kita. Žinote, kas skaudžiausia? Tai, jog net tavo tėvas nežiūri į tave kaip į sūnų. Maikis pagaliau suprato, koks yra jo mylimas ,,senelis”, kuriuo jis taip tikėjo.
-O Dieve!- verkdamas riktelėjo Maikis- O, Dieve! Vaikis nepajuto, kai akys vėl užsimerkė. Staiga šviesa palietė jo vokus ir pastarieji atsivėrė it vartai, beldžiami tūkstančio kareivių.
-Prožektoriaus šviesa spigino į akis ir neleido pamatyti, kas stovi priešais.
-Kas čia?
-Atnešiau pavalgyti, – moteriškas balsas.
Pasilenkęs išvydau lėkštę. Nešiojamo žibintuvėlio šviesa apšvietė stačius laiptus. Tas kalės vaikas turi pasidaręs daboklę savo rūsyje... 
-Kas jūs?- Tyla.
-Maldauju, netylėkite,- tamsoje išryškėjo moteriškas siluetas.
-Maiki, prašau, liaukis verkęs. Man drasko širdį..
Atpažinau Mardžės balsą.
-Jūsų vyras kartu su mano tėvu ketina sugriauti nekalto žmogaus gyvenimą, o jūs norite kad tylėčiau..

***

23:25

Makdonaldas jau stovėjo prie naktimi apgaubtų vidinių kiemo durų, žvilgčiodamas į laikrodį.
-Morgi, gerai, kad tavo brolis mums padeda, antraip mes  nieko nepadarytume. Automobilio langai aprasojo.
-Atsimink, Mideri, už tai gausi šimtą žalių. Ir dar šimtą už  tylėjimą.
-Gerai, viską supratau,
-Mes jau atvažiavome!: šūktelėjo Birkinsas, ir užsitraukė ant galvos kojinę..
-Ką tu darai, pusproti? Kojines mausimės išlipę iš automobilio. O ne jame. Jei kas nors dabar tave pastebėjo...- Morganas prikando liežuvį.
-Viską paėmėt?
-Taip, Verbrudai.
-Gerai, eime.
Prasivėrė Melsvai žalio automobilio durys, po vieną išleisdamos Morganą Birkinsą ir Verbrudą.
Vos spėję pereiti gatvę, kuri ribojo automobilį nuo Misis M. namo, visi užsimovė kojines.

23:40

Grąžto skleidžiamas garsas Morganą vertė trinti delną delnan, o iš kaimynystės atskrieję šunų lojimo aidai per odą varė šiurpuliukus. Manau, tai jautė visi. Tiek  Birkinsas, tiek Makdonaldas, kuris stovėjo prie vidinių durų.. Vargšelis nė nesuvokė, kas gresia jam už kelių minučių.
-Viskas, baigiau.-Peršlapęs sušnibždėjo seniokas.
Seife gulėjo krūvos pinigų bei vertybinių popierių.
-Bobai, maldauju, nesipriešink, suprask, negalima šitaip..- Makdonaldas tyliai mintyse repetavo, ką pasakyti savo pusbroliui. Laikas lipo ant .kulnų. ( signalizacijai sukaukus, policija čia bus po kelių akimirkų).

23:41

-Vyrai greičiau, už trijų minučių nuskambės signalizacija.
-Mes jau beveik baigiam krauti..
Pasigirdo mašinos ratų cypimas, bei garsinis signalas:
Py--------------------yp. Regis, kažkas užgulė vairą

23:42
-Viskas, nešdinamės.
Vos Morganas spėjo iškišti galvą pro langą, išgirdo trenksmą. Garsas nuskambėjo kitoje namo pusėje.
-O Švenčiausioji, negi čia Bobas!- sukandęs dantis pagalvojo Makdonaldas. Tačiau tai buvo Maikis. Atsidarė geltono pikapo durys ir pasigirdo berniūkščio balsas:
-Greičiau, sere, lipkit vidun!
-Maiki? Ką, po velniais, tu čia išdarinėji?- Mokytojas susijaudino.
-Maldauju, dėl visą ko švenčiausio, lipkite mašinon, nes antro šanso nebus. Pakeliui aš jums viską paaiškinsiu. Greičiau!!
-Maikio išvaizda ir balsas įtikino Makdonaldą, ir šis nedvejodamas sėdo mašinon.

23: 43




Automobilio keliamas py_____p sklido iš Morgano brolio automobilio, kuriuo jie atvažiavo. Pirmasis prie jo pribėgo Birkinsas, ir išvydo ne kokį vaizdą: Morgano brolis gulėjo galva atsirėmęs vairan, iš kaktos plūdo kraujas. Automobilio galas buvo stipriai įlenktas.
-Kas per .. Greičiau daryk dureles ir važiuojam....

23:44

Pasigirsta pikapo variklio garsas bei padangų cypimas. Iš vidinio kiemo iššoka geltonas pikapas po savimi palikdamas galingas padangų vėžes. Jis lekia tiesiai į automobilį,  prie kurio stovi Birkinsas Morganas bei seniokas. Pasigirsta didžiulis trenksmas. Pikapo kapotas nulekia nuo variklio.  Parblokštas į šalį Morganas atpažįsta savo sūnų bei šalia jo sėdinti Makdonaldą, o Birkinsas supranta, jog pikapas jo žmonos Mardžės.

23: 44 :13s

Morgano brolio automobilis tampa skardine. Maikis įjungia atbulinę pavarą, pavažiuoja atgal, įjungia pirmą bėgį ir nuspaudžia visą akseleratoriaus pedalą. Netrukus automobilis išnyksta už horizonto..

23: 45

Suveikia signalizacija. Už pusantros minutės namas jau apsuptas policijos pareigūnų. Morganas taip ir nespėja nusiimti kojinės nuo galvos, tačiau to padaryti jam nebūtina: įkalčių yra tiek, jog iš jų būtų galima pastatyti pilį...

Kai privažiavom Birkinso namus, automobilį pastačiau į kiemą ir padaviau Mardžei automobilio raktelius.
Dieve, šis žmogutis išties manęs išklausė, ir leido ištaisyti savo gyvenimo klaidą , kuri  taip ir neįvyko. Mes su Makdonaldu patraukėm parko link, ir aš jam viską papasakojau nuo pradžių iki pabaigos. Nesitikėjau, jog jis man atleis už tai, tačiau savo nuostabai išgirdau:
Tu toks jaunas, o jau šitiek suvokęs. Džiaugiuosi, jog esi šiame pasaulyje, Maiki, džiaugiuosi,  jog pagaliau suvokei, kur eini ir nukrypai nuo paklydimo kelio.
Parke prasėdėjome ligi aušros, kol saulė pradėjo spiginti rausva spalva pažadindama paukščius, kurie užtraukė gražiausia pasaulio giesmę. Būtent  tada aš pravirkau. Pirmą kartą verkiau iš džiaugsmo.

Kaip toliau klostėsi mano gyvenimas tegul lieka baltam popieriaus lape. Gal būt senatvėje tai parašysiu, o gal ir ne, dabar tai neturi reikšmės...

Kartais mes nė nepažinę žmogaus susidarome apie jį nuomonę. Vien iš pirmo žvilgsnio nusprendžiame: geras jis ar blogas, mielas ar šaltas. Nė neįsigilinę šiek tiek giliau. Turiu pasakyti:- kartais mes klystame.

***



Pradedame kelionę po atšiaurias pasaulio vietas. Pirmiausia mus pasitinka smailūs it skustuvo ašmenys Himalajų kalnai, viršum padengti nesibaigiančio sniego lavinom. Pažvelgę šiek tiek aukščiau, virš skaidrės baltoje juostelėje, pamatysime alpinisto parašą. Būtent jis... – Nuskamba skambutis.. klasėje pasigirsta triukšmas. Vaikai, tyliau. Šiuos žodžius ištaria Maiklas. Atsisuka į lentą, pradėdamas rašyti namų darbų užduotis, ir staiga už savęs išgirsta iki skausmo pažįstamus žodžius:
-Misteri Maiklai, žinote ką, eikit jūs ... Maiklas nusišypso ir atsisuka į galinį suolą. Jame  sėdi kažkas toks panašus į jį...