Krites Angelas

Giedros akys, dailūs veido bruožai, šviesūs banguoti plaukai - toks be galo panašus į angelą Lukas buvo anksčiau. Tačiau dabar jis, žvelgdamas į veidrodį, negalėjo įžiūrėti nė pusės to, ką anksčiau turėjo. Lukas matė savo veidą, įgavusį žiaurius ir lauki­nius bruožus, užtinusias, krauju pasruvusias akis, gilius randus galvoje, tarp trumpai kirp­tų, iki baltumo saulės išblukintų plaukų. Taip Lukas atrodė dabar - tokį iš jo padarė gyve­nimas - negandos, karas, žiaurumas ir neapykanta.
Miestelyje, kuriame Lukas gimė ir užaugo, ir kur jis vėliau po karo užklydo, žmonės buvo jį praminę “kritusiu angelu”. Ir ne vien dėl to, kad Lukas buvo baikeris, vie­nas iš “Pragaro angelų” (aišku, kad nusikaltėlis). Buvo tam kita priežastis. Žmonės gerai žinojo, kad savo gyvenimą Lukas pabaigs arba tragiškai žuvęs, arba uždarytas kalėjime. Ne paslaptis buvo niekam, jog jis vartojo narkotikus. Dažnokai užtraukdavo “žolės”, kar­tais svaigindavosi ir stipriau. Visi žinojo, jog Lukas kitaip ir negalėjo. Tik taip jis galėda­vo pasijusti laisvas. Laisvas nuo savo paties minčių, išgyvenimų, kančių ir baimės. Karo baisumai, siaubingi prisiminimai, kadaise patirtas pragariškas siaubas nuolat nedavė jam ramybės, neleido normaliai gyventi, vis sugrįždavo jo kankinti. O jis negalėjo pats vėl ir vėl viso to ištverti. Todėl ir griebėsi to, kas jam tik pakliuvo, kad tik nustumtų šalin savo kančią. Baisu buvo būti likusia gyva karo auka, baisu, kai visiems esi “kritęs angelas”.
Vieną dieną Lukas užėjo į miestelio krautuvę kažko nusipirkti. Ten kaip tik garsiai įjungtas radijas grojo Briuso Springsteno dainą “Gimęs Amerikoje”. Lukas susto­jo tarpduryje, ilgai ten stypsojo, susikišęs rankas į kišenes, atsirėmęs į staktą, klausyda­masis tos dainos. Galop jis garsiai ištarė:
- Tai čia aš, tas pats, dešimt metų kelyje ir nėra kur pabėgt, nėra kur dingt… Vienąkart ir aš nusibaigsiu lyg gatvėje suspardytas šuo…
Krautuvininkas metė į Luką piktą žvilgsnį.
- Kažin, kas kaltas? Karas jau seniai baigėsi. Pats laikas jau buvo darbą susi­rast ir pradėt gyvent kaip normalūs žmonės. Tik visokie nevykėliai, kurie nieko doro veikti nemoka, sugebėjo tapti valkatomis ir banditais. Jiems tik motociklai, ginklai, nar­kotikai… tebūnie tie niekšai prakeikti…
Lukas gerai suprato, ką krautuvininkas norėjo jam pasakyti apie jį ir jo likimo brolius.
- Džiaukis,- tarė Lukas jam.- Džiaukis, jei esi laimingas… ir saugok tą savo laimę nuo tokių kaip aš… Na, o aš einu… einu po velnių…
Jis apsigręžė ir, net pamiršęs ko atėjęs, išėjo iš krautuvės taip paspyręs duris, kad vos stiklai neišbyrėjo.
Tą pačia dieną jis susipakavo kelis savo daiktus, kuriuos turėjo, pasiėmė gink­lą ir, sėdęs ant motociklo, išrūko iš miestelio. Daugiau negrįžo. Nutarė visam laiku likti tik su “Pragaro angelais” - visi jie buvo vieno likimo.
O miestelyje Luko pasigedo gal tik kelio merginos, kurias jis kartais pavėžin­davo savo plieniniu žirgu, ir gal kai kurie paaugliai, kuriuos jis kartais pavaišindavo “žo­lės” dūmu. O šiaip žmonės tik lengviau atsikvėpė Lukui išvykus. Ne vien dėl to, kad jis ko nors neapiplėš, neprilups, ar neįkiš narkotikų kokiam nors vaikigaliui. Paprasčiausiai mažame miestelyje visiems norėjos gyventi ramiai, gražiai ir taikiai. Žmonės tikrai neno­rėjo pamatyti, kaip savo gyvenimą pabaigs “kritęs angelas” - dar viena jau pasibaigusio karo auka.