Miestas

Ronanas sėdėjo ant motociklo, laikydamas rankose savo šalmą. Jis ruošėsi kažkur važiuoti, bet kur - nė pats nežinojo. Tik viena jam buvo aišku - jis paliks miestą. Ronanui nebuvo svarbu, kurion pusėn jis pasuks - į Šiaurę ar į Pietus, į Rytus ar į Vaka­rus, bet šiąnakt jis paliks miestą.
Tačiau Ronanas niekur neskubėjo. Jis apsidairė aplinkui: plačia gatve zuja ir zuja mašinos, anoje gatvės pusėje - apgriuvęs ir purvinas gyvenamasis kvartalas. Būtent tame kvartale, purvinose jo gatvėse Ronanas ir užaugo. Ten buvo namai, namai, kuriuos jis palieka. Ir niekas jo ten nepasiges. Sudie, namai, į kuriuos jis niekad nebegrįš, sudie, gatvės ištrupėjusiu asfaltu, kuriomis jis niekad nebevažinės - jis išvažiuoja į greitkelį.
Tuomet Ronanas tuomet atsigręžė į tą gatvės pusę, kurioje buvo sustojęs. Čia buvo parkas. Vasarą ir pavasarį čia būdavo labai žmonių pamėgta vieta. Tačiau vėlyvą rudenį parkas virsdavo “mirusiu parku”. Ronanas prisiminė vieną dalyką, ką jis dar norė­jo nuveikti prieš išvykdamas. Jis nulipo nuo motociklo ir nuėjo į parką.
Vėlus rudens vakaras buvo niūrus ir liūdnas. Toks ir parkas - liūdnas, niūrus, “miręs parkas”. Nukritę pūvantys medžių lapai čežėjo Ronanui po kojomis. Parkas buvo virtęs purvynu. Ronanas vis pėdino pirmyn, kol kitame parko gale pasirodė žiburiai. Ten buvo turtingųjų rajonas. Ronanas sustojo, atsirėmė į medį ir kurį laiką žvelgė į tuos žibu­rius. Ten gyvena visai kitokie žmonės nei jis. Jie gyvena gražiuose namuose, važinėja brangiais automobiliais, pietauja prabangiuose restoranuose. Taip, tie žmonės turtingi. Bet ar jie laimingi? Ar turtas - tai laimė? O gal priešingai?
Ronanas apžiūrėjo tą medį, į kurį buvo atsirėmęs. Žievėje buvo išrėžtos rai­dės: “R+A”. Tai jis, Ronanas, jas peiliu išraižė dar prieš pusmetį. Tada jis buvo laimingas su savo mergina. Andrėja… Ji mirė prieš mėnesį nuo sunkios ligos. Ji mirė, mirė, mirė… Ir jos niekas nebesugrąžins. Taip ir Ronano: jis išvyks, ir niekados nebesugrįš. Liks tik tos raidės, išpjautos medžio žievėje. Ronanas, tarsi atsisveikindamas, prisilietė prie tų rai­džių. Jam žvarbo rankos šaltame rudens ore, mat jo pirštinių pirštai buvo nukarpyti.
Ėmė lyti. Ronanas užsidėjo ant galvos savo šalmą, tokį karišką, tinklu ap­trauktą. Jis ilgai nepasiliko parke. Jis grįžo ten, iš kur buvo atėjęs. Ronanas sėdo ant mo­tociklo ir išvažiavo. Jis ilgai važiavo ta ilga miesto gatve, kuri baigėsi, įsukus į greitkelį.
Tą naktį, tą žvarbią ir niūrią vėlyvo rudens naktį Ronanas paliko miestą. Jis paliko vietą, kuri atstojo jam namus, jis paliko gatves, jis paliko ir “mirusį parką”. Ir neži­nia, kas laukia Ronano tame kelyje - gyvenimas ar mirtis, laimė ar pražūtis… Tatai buvo nesvarbu, kas bus, tas bus. O kol kas, tai tik lėkimas, aplenkiant tuos kurie krito savo ke­lyje. Jis lėks primyn, niekuomet neatsigręždamas atgal, kol galbūt vieną dieną pats kris po savo ratais. Toks gyvenimas…