Ketvirtoji legenda

4. Mergaičių susitarimas

Tuo metu ašarojančiame mirties kalėjime kalinamos buvo keturios merginos: Anastazija, Marė, Magdalena ir Uršulė. Jų pasileidimo nuodėmės nebuvo labai sunkios ir pirmosios dvi iš kalėjimo turėjo būti išleistos po dviejų mėnesių, o kitos dvi — po pusmečio.
Juzefą, su didžiuliu, bemaž pailgo bulvakasio krežio pilvu, čionai įstūmė ankstyvo pavasario pavakarę, kai Erlos pelkių pakraščiais jau po truputį pradėjo baltuoti ievos, o pačioje pelkėje burbė šimtai žaliūkių, kartas nuo karto jau pasigirsdavo ir vienas kitas lakštingalos trelis. Buvo pats žemės, laukų, pievų ir miškų smagumas. Veržte veržėsi iš jos gyvybė, skleidėsi saldus gyvenimo siutas, dailinosi ir puošėsi visa žemė: gyvis — plunksna ar kailiu, augalas — spalvingu žiedu, gražesniu lapu...
Juzefa buvo čia uždarytų merginų pažįstama ir draugė. Jos jautė ar bent žinojo, kad su ja taip ir atsitiks, tik negalėjo numatyti, kurią valandą ar dieną. Padėtis buvo bjauri ir nelyginama: jos, ją pasitikusios, netrukus bus išleistos, o Juzefa su savo kūdikiu turės čia mirti badu ir niekada nebeišeis...
Gražų, juodaakį, tamsaus atlaso matine odele aptrauktą, bemaž keturkampio veidelio garbanotą berniuką, Juzefa pagimdė lygiai po mėnesio. Tuo metu tarp verkiančių akmens sienų dar tebebuvo visos keturios draugės ir jos kiek ir kaip sugebėdamos padėjo gimdyvei. Labai šiai progai tiko dviejų, jau greit į laisvę išeisiančiųjų, merginų dovanoti lino marškiniai, kuriuos išardžius ir sutvarkius, buvo padaryta keliolika vystyklų. Kad kūdikėlis nesušaltų, savo drabužį ir kūno šilumą dabar vaikui dalijo visos penkios. Kampe pamestų šiaudų patale, kūdikis buvo panašus į kalėdinį naujagimį, tačiau prie šio nebuvo jokių piemenų su gyvuliais, neatėjo su dovanomis jokie karaliai...
Laikinai uždarytoms atneštą menką maistą ir vandenį, visos keturios bemaž visą atidavinėjo Juzefai, pačios tenkinosi menkais trupiniais:
— Jimk ė valgīk, ka vāks gīvento... Vo mes atsėjiesem, ka išēsem iš če... Kou sodžiuovėnā ė sosėdiejē, lai būn, nerošiuok... Kā paliksi vėina ė nieks nieka nebatneš, sospiesi sojiestė toukart... — patarinėjo Uršulė.
Išėjusios laisvėn Anastazija ir Marė, kaip išeidamos ir buvo pažadėjusios, išsigudrino per savaitę prie mirties kalėjimo sienų ateiti du — tris kartus ir ryšulėly surištos duonos, virtų bulvių ir kitko įmesti pro aukštai, bemaž pastogėje esančias pailgas langų skyles. Niekas negalėjo pasakyti ar sužinoti — ar išėjusios į laisvę merginos susitarė su sargu Raudžiu, kad tas naktimis jų nematytų, ar ateidavo niekam nežinant ir nematant... Kalinės nieko nežinojo, tik jau priprato, kad prieš vidurnaktį iš Erlos pusės pro lango skylę įskristų ryšulėlis ir bamptelėtų į minkštą kalėjimo žemę.
Kartą ryšulėlis buvo gerokai didesnis ir Juzefa jame rado medinį šaukštą, molinį dubenėlį ir keletą naujų marškonių vystyklų. Matyti, atnešančios maisto mergaitės, girdėdamos kalėjime virkaujant vaikui, suprato, kad Juzefos sūnelis tebėra gyvas ir jam dabar daug ko trūksta.
Prieš pat išeinant į laisvę paskutinėms kalinėms, Magdalena išsigudrino prasimanyti kalėjime nuosavo vandens. Ji paėmė medinį šaukštą ir molinį dubenį ir prie pat akmens sienos durpėje pradėjo kasti gilų urvą. Kasė dvi dienas ir kai urvas pasidarė per rankos ilgį, durpė tapo bemaž varvanti. Kitą dieną urvo gale buvo prisirinkę keturi dubenėliai švaraus geriamo vandens.
— Kuoki stebūkla, Magdalena, to padėrbā— sušuko Juzefa ir ašarodama puolė jai ant kaklo. — Dabā mona vāks mėiguos švaros ė balts... Ė gertė galiesem kėik tik telp...
Tai ir buvo tikras stebuklas motinai, kuri jau du mėnesius buvo auginusi kūdikį neplaunamuose vystykluose, tik išdžiovindama juos ir kiek besugebėdama ištrindama... Dabar viską galės išskalauti tikram vandeny ir jos vaikeliui bus daug geriau...
Jos vaikelis buvo mielas ir gražus. Ne tik motina, ir kalėjimo mergaitės buvo jį įsimylėjusios ir dievino. Magdalena ir Uršulė, jei tik būtų galima, buvo linkusios vietoj jo pasilikti kalėjime, o jį išvaduoti ir išleisti. Tačiau to padaryti niekas negalėjo, niekam nebuvo leista. Tad, kai Juzefa turėjo atsisveikinti su dviem paskutinėm kameros draugėmis — nusidėjėlėm, kurios rytojaus dieną jau bus išleistos iš kalėjimo, jos visos graudžiai verkė ir prisiekė viena kitai amžiną ištikimybę. Ta ištikimybė turėjo reikštis pagalba, kurią nuolat Juzefai ir jos sūneliui teiks išėjusiosios iš kalėjimo.
— Sauguok ė augink sava vāka, mes, kuri nuors, atēsem kuožna dėina ė atnešem tau dounas ir bulviu... — sakė ašarodama Magdalena.
— Par vasara mes tau prvėlksem vėsuokiu skarmalū, ka rodėni so sava mažėlelio nesošaltumi ė galietumi gīventė... — žadėjo Uršulė.
Nereikėjo motinai tų pamokymų, nes ji ir taip buvo pasiryžusi pati mirti, bet savo vaiko nežudyti. Na, o jeigu truputį padės žmonės, tai ar gali jos galvoje net tokia mintis kilti?
Mirties kalėjimo istorijoje anksčiau jau ne kartą buvo taip atsitikę, nors niekas to nematė, o tik spėliojo, kad pasileidėlė motina, negalėdama žiūrėti į liesutį iš bado mirštantį savo vaikelį, išgyvenusi pusmetį ar kiek daugiau, pati pribaigdavo jį, o paskui išėjusi iš proto ir pati nusižudydavo... Dėl to Magdalena ir Uršulė, išeidamos į laisvę, kalbino Juzefą, kad ji neprarastų vilties ir augintų savo vaiką, kol tik galės, kol tik turės kaip...