Tūkstantis tuzinų

Tomas Jokūbonis
Straipsnių ciklas "Rūkas ir Mažylis" (VI)
Tukstantis tuzinų

Deividas Rasmunsenas, pagrindinis Džeko Lindono "Tūkstančio tuzinų" herojus, buvo veiklos žmogus. Ir kas bebūtų, galėjo tarnauti vienai vienintelei idėjai. Sykį paskaičiavęs, kad Dosone tuzinas kiaušinių turėtų kainuoti mažiausiai po 5 dolerius, bematant ėmėsi idėjos įgyvendinimo - nugabenti į Aliaską visą tūkstantį tuzinų. Nors kelionė buvo neapsakomai kitokia nei jis planavo, Dosone jam pasiūlė net po 18 dolerių už tuziną. Deja kiaušiniai buvo supuvę.
Artėjant Džeko Londono šimtosioms gimimo metinėms, nerūpestingojo socializmo laikais, jo apsakymų ekranizacijai buvo skirti pasakiški piniginiai ištekliai. O kodėl gi ne. Praslinkus šimtui metų nuo tų laikų, kurie buvo aprašyti, būsimo žiūrovo  laukė ypatingi kontrastų pojūčiai. O svarbiausia nereikėjo minėti nei mažiausios užuominos apie socializmo pranašumą. Tik "pažodžiui" ekranizuoti pasaulinį klasiką. Tūkstančiai mylių pėsčiomis šaltyje, besibaigiantys maisto likučiai - tai tiesiog "poema" ne tik kosminiams skrydžiams, bet ir mažiausiam daktariškos dešros gabaliukui, kad ir labai neturiningame tarybinių laikų šaldytuve.
Kiaušinių vežiojimas lėktuvais tai kontrastas ne tik Ramunseno istorijai. Į supuvusių kiaušinių  peripetijas Aliaskoje įsmuko ir Smokas Belju bei kiti Džeko Londono herojai. O po šimto metų netgi tik ką išsiritę viščiukai buvo sėkmingai gabenami tūkstančius kilometrų. Paukštininkams tereikėdavo pasakyti: Alma-Ata, Jerevanas... Tu-134A buvo vienas iš grakščiausių lėktuvų, besirikiavusių tais laikais Vilniaus oro uosto perone. Tikra priešingybė valtims, kokiomis paskendo Deivido Ramunseno konkurentai. Taigi viena gražų nuostabų rytą toks laineris, pakrautas veislinių vištų kiaušinių, pakilo iš Vilniaus ir pasuko Kazachstano sostinės link. Įprastas skrydis. Įprastas krovinys. Jokių keleivių, tik keli krovinį lydintys asmenys.
Reisas gal kiek ir nuobodus. 10 kilometrų aukštyje, apačioje driekiantis Kazachstano stepėms, paukštininkai nusprendė pasigirti. Kažkiek tuzinų kiaušinių įteikė lakūnams dovanų. Na ir pradėjo įgula rinktis priekinėje lėktuvo bagažinėje jų pasidalinti. Traukiant iš dėžių kiaušinių padėklus jų plotas ant grindų didėjo. Reikėjo atsargiai kiaušinius perženginėti ar apeiti, kad neužminti. Na ir netyčia kažkas petim ar švarko skvernu... Čiaukšt! ... ir užtrenkė šarvuotas pilotų kabinos antiteroristines duris...
Gyvenimo ironijai nėra ribų. Tačiau neetiška būtų sakyti, kad pilotų kabinoje liko tik tų laikų "stebuklas" autopilotas ir Džeko Londono herojų dvasios, kuriems, deja, su kiaušiniais gyvenime nelabai pasisekė.
Mirties išvaizdą Džekas Londonas mėgo aprašyti su įvairove. Tai buvo bado pojūčiai, kruvinos išnarintos kojos likus eiti šimtus mylių iki stovyklų. Šąlantis kūnas ir šlapdribos, gesinančios laužus, bei drėkinančios viską savam kely. Pulkai vilkų slenkantys paskui šliaužiančius vyrus, priverstus aukso maišus palikti, kaip niekam nebereikalingus.
"Užsirūkiau tada cigaretę" - po keliasdešimt metų sako vienas iš pilotų - "Na ne, ne paskutinę dar gyvenime. Bet viskas. Po 40 minučių, gal po valandos, gal vėliau... Tai turi įvykti. Gal autopilotą "išmuštų" ir  anksčiau. O kaip apmaudu. Ir kaip kvailai skambės sąjunginės ministerijos pranešimas: Lietuvos civilinės aviacijos valdybos lėktuvas Tu-134A, su ketvertu įgulos narių, bei dviem tarnybiniais keleiviais, pilnas pakrautas kiaušinių, vykdydamas užsakomąjį reisą Vilnius - ..., dėl nežinomų priežasčių nukrypęs nuo kurso, pradėjo žemėti... katastrofos vietoje vyksta...
Tačiau nediduko borto inžinieriaus juodi antakiai raukėsi kažkaip lemtingai. Bet ne laikas ir ne vieta buvo raginti "greičiau, greičiau prisimink ką nori prisiminti... " Ir staiga jo veidas pasikeitė ir jis sušuko: "Greičiau ieškokit... paskui viską papasakosiu. Ne negalima. Negalima taip gelžgaliui su kiaušiniais gyvenimo patikėti. " Kažkada ausies krašteliu jis girdėjo pasakojimą apie panašų atvejį, atsitikusį tąsyk su keleiviais. Tačiau tada priėmė tai kaip fantastinį anekdotą. Bet šį sykį vienintelė viltis buvo likusi tik tuo patikėti. Nuardžius netoli kabinos durų esančius aparatūros blokus, atsirasdavo nedidukas plyšys pro kurį, labai norint ir labai pasistengus, su priešgaisrinio kirvuko kotu galima buvo pasiekti durų rankeną, esančią pilotų kabinos viduje...
Ši kartą toks "išsigelbėjimo algoritmas" iš lūpų į lūpas tarp pilotų plito įtikinamiau. Tačiau ir sienos turi ausis. Plyšys niekam nežinant vieną dieną negailestingai galėjo būti užkniedytas. Todėl iki pat SSSR žlugimo laikų ir vėliau, pilotai atsarginį kabinos durų rakčiuką, kaip alternatyvą Šv. Petro raktams, paslapčia nuo bet kokios valdžios, vežiodavo paslėpę tokioje lėktuvo salono viečiukėje, kad ją žinojo ne kiekviena stiuardesė.
Taigi Džeko Londono ekranizacija tuomet liko visai nekontrastinga. Troškintos bulvės su mėsa kalakutienos taukuose visada buvo ir bus skanesnės už banginio mėsą ir taukus Aliaskoje. Tačiau paukštienos ir kiaušinių verslas visada turėjo ir turės amžinas ir žiaurias netikėtas paraleles. Ne mes pirmi, ne mes ir paskutiniai. Visoms kartoms tai reikėtų įsiminti.