Dovana

…Baltų pienių miške
Du nykštukai žaidžia vaikystę…
…o dangus
toks mėlynas ir giedras.
Du nykštukai paliečia švelnutę pienės pasaką
Ir suskamba mažose rankutėse krištolinė pasaka.
Saulėmis pražydę skruostai dega, -
Pienės pasaka vaikystės rankose!
Didelis ir mėlynas virš jų dangus,
Budriai primerkęs gudrią akį šypso…

V. Širokoja

Dar kartą į vaikų kambarį pasibeldė saulės spinduliai. Mažieji vienas po kito neskubėdami, pasirąžydami, trina savo užmiegotas akutes. Štai pramerkia akį vieną… Kitą… Ir jau kiekvienas pasiruošęs savo naujai dienai, dar vienam nuotykiui šiame didžiuliame ir nesuprantamame pasaulyje. Mažoji Gerdutė išsiropščia iš lovos ir nušuoliuoja prie lango:
- Ei, pažiūrėkit, kaip lauke gražu! Greičiau kelkitės! – sušunka mergaitė ir puola iš eilės prie kiekvieno, bandydama pažadinti. – Kelkitės, kelkitės! Negi nepamenate, ką vakar susitarėme?! Kelkitės visi greičiau!
Ir štai visi vaikai galutinai prabunda. Mažieji greitai strykteli iš minkštučių patalų, ir štai jau ketvertukas tipena virtuvės link. O ten mažųjų mama nuo pat ankstyvo ryto triūsia.
- Labas rytas, mama! – pasisveikina ketvertukas.
- O… Šiandien jūs labai ankstyvi. Labas rytas. Sėskite prie stalo, papusryčiausite, - pasitinka vaikučius mama.
- Ach… Mama, - prakalba Julius. - Mes užkąsime ir eisime pažaisti į lauką. Matai, mes vakar susitarėme…
- Ša! - staiga berniuką nutraukia sesės, - Čia juk paslaptis. Argi užmiršai?
Berniukas šiek tiek susigėsta ir nuleidžia savo garbanotą galvelę. Mama žvilgteli mažųjų pusėn ir nusišypso taip, kaip ji tik viena moka. Nepaklaususi kokia čia paslaptis (juk paslapčių išduoti negalima) ir toliau kimba į savo darbus.
Ketvertukui baigus pusryčiauti, Gerdutė ir vėl imasi iniciatyvos: mosteli broliui ir seserims rankute, tada visi pakyla nuo stalo ir pėdina laukan paskui mergaitę. Vos išlindę iš namų visi pasileido ristele per margaspalviuose gėlių žieduose skęstančią pievą. Kažkas pamato nuo gėlės prie gėlės skrendantį drugelį – visi paskui jį… Kažkas pamato kokią nematytą gėlę – visi sutupia aplink ją ir įdėmiai stebi… Kažkam ant delniuko nutupia boružė – visi kartu bando suskaičiuoti, kiek taškelių marguoja ant josios sparnų. Vienam penki, antram septyni, kitam ir visas šimtas sutelpa. Ir vis dėlto didelių pastangų dėka mažieji nusigauna prie tolimiausiame sodybos kampelyje augančios obelies ir po ja susėda.
- Na va… - pradeda Gerdutė – kadangi jau visi atėjo, pradėsiu kalbėti. Ir toliau sėkmingai tęsia:
- Vakar man tėtė sakė, kad rytoj yra mamos gimtadienis. Tai vadinasi šiandien, nes vakar sakė “rytoj”. Ir todėl aš šiandienai turiu labai svarbų planą. O planas toks – reikia sugalvoti, kaip pasveikinti mamytę.
- Aha… Reikia… O kaip mes pasveikinsim? – susidomi Ugnė.
- Juk sakau, kad reikia sugalvoti. Čia ir dabar! – dėl nesupratingumo šiek tiek įsižeidžia Gerda.
- Atsimenat, mama kažkada pasakojo, kad per gimtadienius dideli žmonės dovanoja dovanas, dainuoja ir šoka, - prisimena Julius.
- Aš tai atsimenu, - prasitarė neiškentusi Rūtelė.
- O aš – nelabai, - tarsteli Ugnė.
- Tu neatsimeni, nes tu dar labai maža ir tavo protas todėl mažas – gnybteli sesutei Gerda.
- Na ir kas, kad aš maža?! Mama man sakė, kad ir tu maža, - parodo liežuvį Ugnė.
- Žinote ką? - pertraukia beįsiplieskiantį ginčą Rūtelė. - Taip ir padarykime. Padainuokime mamai… Ir pašokime… Ir dar padovanokime ką nors!
- O ką mes jai padovanosime? Ir kokią dainą dainuosime? - susidomi berniukas.
- Žinau ką dainuosime! - net iš vietos pašoka Gerdutė. - Padainuokime tą dainelę apie mamą, kurią močiutė mus išmokė! Labai graži! O padovanoti mes jai galime… Galime…- mergaitė nutilo – nežinau…
- Aš žinau! - sušunka Julius, priskinkime jai daug daug daug gėlių! Bet daug daug! - šypsosi berniukas.
- Gerai… Man atrodo mamai patiks…- susimąsto Rūtelė.
- Ach… O dabar dar reikia pasidainuoti tą dainelę. Nagi, visi kartu! - šūkteli Gerdutė.
Ir ketvertukas užtraukia: “Žibuoklėm pražydo šilelio šilelio šlaitai…”
Pasidainavę mažieji puolė skinti gėlių. Priskynė tiek, kad vos glėbyje tilpo… Ir šitaip šis ketvertukas papurgalvių jau keliauja namų link. Sustoję eilute priešais duris, pasikviečia laukan mamą… O štai jau ir ji, netekusi žado, stovi ant slenksčio ir pro šypseną stebi mažuosius. Taip jai bežiūrint, mažieji su galybe gėlių rankose pradeda dainuoti: “…tau, mano mamyte, pirmieji pirmieji žiedai…”
Vaikams įpusėjus dainą, mamos akyse suspindi ašaros, o baigus – ašaros ima tekėti skruostais. Mažieji puola mamai ant kaklo, įteikia gėles, pakšteli į skruostą ir apkabinę ramina savo Vienintelę… Prašo apsiraminti, nebeverkti… O mamą tai tik dar labiau sugraudina…
Galbūt mažieji ir nesuprato, kodėl mamos skruostais riedėjo ašaros… Galbūt jiems tai nesuprantama ir nesuvokiama… Bet kad ir kaip ten bebūtų ketvertuko mama tomis minutėmis buvo pati laimingiausia pasaulyje…