Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Atrodo neseniai balkono sienas apšvietusi rytmečio
saulė užslinko į vakarus.
- Po velnių, Taip greitai! Ko ji ieško, ko ji ieško,
koooo.....??? - vaitoja nuo sunkaus darbo pavargusi
Emilija.
- Ko ji ieško, ko ji ieško..... ooo... - Aidas gąsdinančiai
ūbauja.
Nedidukas balkonas buvo apmėtytas įvairiais daiktais,
kampuose gulėjo alyvos. Nekvepėjo. Nuo sienų varvėjo
ataušusi arbata, kurią drebančiais pirštais užpylė Emilija,
bandydama atvėsinti vakarą, lyg apsaugotų save nuo
kaitros.
Ji jautėsi lyg dusinama su anklode, todėl laikė rankomis
stipriai įsikibusi  už kaklo, verkė. Anklodė neleido jai
matyti saulės, o ta ryški citrina, kabanti debesų pataluose
juokėsi iš jos.
Moteris staiga pašoko ir ėmė kažko ieškoti. Sunerimusi
rausėsi tarp daiktų. Turbūt nė pati nežinojo, ko ieško. Ji
mano, kad ieškoti yra labai sunku  ir jos darbas
išskirtinai sunkus, ji neturinti laiko pailsėti. Ištikrųjų sunku ieškoti, beprasmiškai, beviltiškai raustis praeities soduose,
rauti jau seniai suaugusias piktžoles.
Amžinybė buvo šalia, bet Emilija jos nejautė. Jai rytas
buvo  per trumpas, o vakaras per ilgas. Amžinai ji girdėjo
pasamonėj savo vyro kvatojimą ir tą vaizdą, kai jis
sedėdavo  ant foteliuko, rukydamas ir juokėsi.
Juokėsi, kvatojosi ir ji nežinojo iš ko. Emilijai
pasidarydavo baisu, ji slėpdavosi po anklodėmis,
kurios ją dusindavo.
  Ji niekaip negalėjo nusiplėšti nuo viso savo
kūno kaukės, kuri ją graužė. Graužė iš vidaus,
iš išorės, iš visų šonų. Lyg maži išprotėję uodai,
siurbė jos sielą, siurbė jos protą. Ta gležna, pažeista siela nori revoliucijos, bet ta graužianti būtis išnaikina visas mintis ir nebelieka nieko. Tik juoduma. Viskas pasidaro juoda, ir nei vieno
žiburio, nei vieno taškelio . Todėl nėra nuo ko pradėti. Viskas prasideda nuo pradžios. Jei jos nėra - nėra nieko.
  Pro langus aidėjo Emilijos balsas išeinantis iš jos lūpų, lyg paukštis iš narvo į laisvę. Balsas ištrūkęs daina ar eilėraščiu, išbanguoja į dangų ir atsimuša į debesis.
Grįžta aimanomis.
- Aš degantis aitvaras! Mane uždegė gyvenimas!
- Koks gyvenimas? - Atsiliepia aidas...
Emilija, nekreipdama dėmesio į minčių atoslūgius, šaukė toliau:
- Buvau upė, tylėdama tekėjau savo gyslomis, o tu mane išdžiovinai, pasauli!!
- Koks pasaulis? PAti save išdžiovinai savo godumu ir bevaliomis naktimis.
- Po velnių!!! Aš ne upė, supranti???? Mane bado likimo pirštai.
- Cha. Visada lengva kaltę kitam suverst. - Ironiškai nusijuokia aidas ir kylančia intonacija tai kartoja, - Visada lengva kaltę kitam suverst. Visada lengva kaltę kitam suverst.
. - Garsas tyla, kol dingsta už horizonto, kaip dingo saulė pasislėpdama ir palikdama užuovėjoj naktį.
Emilija įniršo ir staiga pagriebė kastuvą, kuris taip tylėjo, vildamasis, kad jo nepastebės. Moteris pradėjo daužyti viską aplinkui ir šaukti:
- Išleiskit mane!!!!! IŠleiskit!!!! Aš jum ne paukštis!!!
Ji ėmė daužyti rankomis balkono duris, kurios buvo užrakintos. Ir vis rėkė skradžiu balsu, ir aidas vis kartojo...
- Išleiksit mane!!! Išlaisvinkit!!! .... tučtuojau!

  Iš kambario pusės pro stiklą išsigandusios akim žiūrėjo du berniukai. Vienas verkė. ašaros riedėjo, beskausmės ir bejausmės, krito ant žemės ir bėgo upeliais.
  Užkimusiu balsu, lyg sustojęs dirbti karlsono motoriukas, suburzgė:
- Mama...

Emilija pamačiusi spoksančius vaikus, sustingo kaip ledas, šalta ir abejinga. Lyg nieko ir nebūtų įvykę. Tada paėmė kastuvą, taip sunkiai, lyg tai būtų didžiausia
našta. Suėmė, pakėlė ir išmetė pro balkono langą.
Aidas šaukė:
- Bjaurybė! Bjaurybė! Bjaurybė!

Moteris tapo panaši į bejausmę būtybę, kuri buvo tokia išsemta ir tokia tuščia, kad atrodo galėtum supilti į jos gyslas visas pasaulio nuodėmes. Ji lėtai susirangė ant šaltos
žemės, tyliai gulėjo, o paskui užmigo. Sapnai skverbėsi lyg ugnis. Kaip žvakės liepsnos bėgo galvoje keisčiausi vaizdai. Pasijutusi, kaip mergaitė su degtukais, pirmoje
liepsnoje išvydo mažą, miniatiūrinėmis akimis mergaitę, kuri ir buvo pati Emilija. Matė save lakstančią po beribius kaimo plotus, matė pro langą stebinčias savo mažutes akeles, kurios su vaikišku džiaugsmu stebėjo kiškius, dailiai strykčiojančius po beribę rugštynių pievą.
Vaivorykštė. Lietus. Upelis. Ožkytė. KArvė. Saulėlydis. Žiogas. Pienas. Močiutė. Senelis. Miškas.
Ugnį staiga užpūtė naktiniai atodūsiai, bet šią liepsną pakeitė kita. Ši buvo labai keista. Joje nieko nesimatė, tik baltas baltas vaizdas. Ryški spalva labai akino. Emilijai paskaudo akis ir ji pabudo.
O pabudus Emilija pamatė aplink save baltas, minkštas sienas, akinamai baltas lubas, grindis. Ji sumišusi atsistojo, pradėjo verkti supratusi, kad jos suknežusi, lyg rudens išdžiovintas, nukritęs lapas, pavargusi, išgraužta siela visada buvo čia. Užsidengė rankomis akis ir verkė, verkė ir tas beprotiškos aimanos nerimo, tik dar labiau įsikūnijo
į baltas sienas, į iš proto varantį kambarį.
Girdėjosi šauksmas:
- Išdžiovinai mane!!! Sudeginai mane!!! Ir subadei!!!!
Aido nesigirdėjo.


Atėjo lankymo metas. Pro langelį į Emiliją žvelgė pagyvenęs vyras ir du berniukai. Vienas verkė.
2004-05-18 16:29
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą