Paauglystės štrichai

5. Pavakarīs

Nusėtempo Joudė i dauba, katruo jau išsėtėisė ėlgė alksniu šešoulietē. Atsėgavusi nu karštė Joudė po biški praded grumbītėis žuolies. Aštros kāp peilis Joudės lėižuvis tik šmīkščiuo po žuolė tā iš vėinuos, tā iš kėtuos posės, lėngvā trūktelie so galvo, ė kousnis jau bornuo. Kā jau kumet torio po ronko droskas ė doudo Joudē palaižītė, vėn taikaus pridietė pėršta pri anuos vėršotėnės lūpas. Ana īr geruokā kėita, driegna ė slīduoka, apžielusi retās plaukelēs. Ė dabā atnešiau paruovės žuolies. Ana atkėš mon boka nuosė, atsėkvep ė graibsta so lėižovio iš ronku žuolė, vo aš tou tarpo viel pačiupiniejo anuos nuosi. Tas vėskas trunk neėlgā. Atnešta žuolė ana prarīn vėino brūkšteliejėmo ė jau ēt i šuona, raun žuolė pati.
Karvė atrada skaniesni šmuotieli, apsėjiediniejė, ė aš anou, pridūrės mėita, palėikto. Pats isėtaisau daubas pakraštie unt dėdlė akmėns, ė skaitau Leva Tolstuojaus ruomana. Raša poikē, kāp lipdītė lėpda vaizda pri vaizda, žmuogo pri žmuogaus. Čėršk ė šlam, ruoduos, tau akies ė ausies Levina sokams dalgis, golas nukėrsta rasuota žuolie, tīst pradalgės. Vo rītmetė saulė, kou tik kėlsteliejusi, spindoliou žuolies rasuo, vo rītmetė gaivoms,  galva apnėkosės ė neišsėpėldiosės svajuonės, ė ta savuotėška rītmetė nuotaika, katra apvalda skaitītuoji, mon tēp patėka, tēp nušvėitė vėsa širdi ė šī vakara...
Pakelo nu kningā akis, pasėžvalgau i šuonus, pasėbaidā kuokė ikīresnė musi ė viel vėsos solendi i poslapi. Vo saulė kėlst aukštīn, Levins praded jostė vasaras karšti. Isiklausa... Kažkamė pėivuo kukou geguželė, čiolb kėtė paukštelē. Tuolėj kāp pluons lauža dūmielis biški aukštiau nu žemės lėngvā draikuos mėglelė, vo i anou isėvīniuojės nedrousos saulės spindulielis jau balst kāp padžiautė vāka vīstīklā. No, ė puiki rītmeti apraša Tolstuojos.
Viel pakelo akis, pasėžvalgau ė matau, ka jau krėsteliejė žemīn saulė, ė ka karvė nugraibė vėsa žuolė. Nuleko pri anous ė parkelo i kėta vėita. Atsėgaun užtėrposės kuojės, pasėdara geriau. Vo šešoulietis jau užsėkvėmb unt vėsuos daubos, ė saulė mon ont akmėns bešvėit tik pro pat alksniu vėršūnės. Po dėinuos karštė praded atsėgautė ė paukštātē — rezg po vėina kėta šūksni iš sava gėismieliu, ė sklind anėi unt monės pro vėršotėnės alksniu šakas. Vo mon ruoduos, ka gėismelės sklaiduos tēp pat, kāp spėgės saulės žvaizdelės, katruos somėrgoliavosės krimt mon i akis, jē tik viejielis sojodėn miediu galūnės...

6. Deinininka apīlinkės

Deinininka ondou pluona sruovelė išsėraitės iš če pat ištrīškusiu šaltiniu, tujau  palend po tėlto, vo anuo posie kelė jau išvingiou Valončiaus žemie. Pri Deinininka ė šaltiniu beveik vėsam slienie aug aukštė alksnē. Tuoliau nu kelė, kor už daubos īr Valončiaus suodība, mes nikumet neliuobam ētė. Mums užteka tuos Deinininka dalėis, katra bova pri kelė. Kumet nekumet vasarvidie, kā jau išsėrps joudūju serbėntu ougas, vo anū pri Deinininka  auga,  berinkdamė, kartās liuobam nuētė ė tuliau. Bet mėškė auguntiūs krūmūs ougu teliuob būtė mėnkā ė daugū daugiausē kou liuobam pajostė, tā nuotrīniems nudegintas kuoju blauzdas ė dėdlē aitri serbėntu lapu kvapa. Vo ougas bova nedėdlės, vuos prasėrposės, sokousnuotas anuos tēp liuob sotrauktė borna ė žondikaulius, ka paskou, ė medaus gavės, nedėdlē beišsėžiuosi. Vo jē ė išsėžiuosi, tā medaus smuoka nikāp nepajusi.
Deinininka žemė — i kopras sosėrėitusiu laukū, keliū ė opiu, vo tēp pat griuoviū vaguoms ė daubuoms išraižīta vėita. Veizont i šiaurė, ont kalnelė kairie posie pastatās rauduonou ė baltou apejusi žalio suodībmediu dūmo, spėngstunti akies ūkininka suodība. Tėisē i tavi laukā nu kalnieliu leidas žemīn. Vo anū minkšta ė švelni, posapskrėtėmēs išsėrėitusi nogara, katra pavasari liuob pėlkoutė medėnio rolio solīginto pluokštomo, už keliū šėltū dėinū prakniumbunti rausvā ruožėnio vasaruojaus želmėnio, atruodė kāp gīva. Tik veiziekės išsėžiuojės ė nepramėiguok ė pamatīsi, kāp švėisesnės ė tomsesnės žemės pėlkumuos draiskanas pasėkeit i vėinuoda ruožėni ė kuožna dėina vėn daugiau žalstunti šepetieli, korės onkstīva rītmeti ont kožnuos i laivelė prīšaki panašiuos daigelė vėršūnelės laika kāp žvakė lėipsnelė pakielės sėdabro blėzgunti rasuos lašieli. Vo jē rītmetīs īr užlėits saulės, tā kuožnamė lašelie deg dā ė geltuona ognelė. Nespieji duorā ni apmislītė, sorikioutė, kas  ė kam, vo jau, užmetės aki i  laukus, išvīsti, kāp bangou vešlos vasaruojos, kāp nu tū kalnū, lėnkdamas išstīpusi java, rėit viejė vilnīs. Jēgo dar ėlgiau pasėveiziesi, pamatīsi, kāp tuos vilnīs maišuos po vėsa lauka, kartuojės vėina po kėtuos, slenk ė i kairė, ė i dešėnė, ė viel atgal, līguo verdontem katėlė ondou. Vo blėzgontēs longū stėklās žmuogaus suodība pro miediu kamienus ė krūmus veiz ė veiz i tus laukus, sauguodama vėskou nu pėktuos akėis ė nu vėsuokiu nelaimiu. Vo pats ūkininks aukšts vīrs, vešlēs oustās pridėngta borna, kāp geruojė tū laukū dvasė, vėskou matė, vėskou laiko padarė, ė sunki vasaruojaus varpa  brondėna auksini grūda.
Pri pat Deinininka bova šlapi pėiva, ė če nieks nieka neaugėna — auga tik tėik, kėik pati gamta bova pasiejusi. Vo ana bova pasėdarbavusi vėsā neprastā: tuoliau nu ondėns auga kėita ė neskani vėlkdalgė, iškėlosēs kerās aštri smėlga ė vėsuoks kėtuoks, nelīgėnont trumpa barzdėkė, mažis. Vo pri pat ondėns arba ileidosės sava gīslas i ondėni, auga neužmėrštuolės ė kėtuokės tomsiū vėitu išstīpielės. Iš lauka posės, kor švėitė saulė, vo kāp kamė ė geruokā prasėbruovosės i pati alksnīna, auga pėktas kāp raganas nuotrīnės. Anuos po pat lapkuotiu pažastimis, kāp žovėis ėkrus patemė vėdorvasarie liuob išleistė kroupietus ėlgus oustus, korėi vieliau liuob apsėpėltė smolkēs pėpėrelēs. Anei ė bova nuotrīniu žėidā. Kā pri anū liuobi priētė, i nuosi liuob trėnktė degous aitroms.
Ētont tuoliau nu kelė, lauks viel kluojuos i kalna. Anou Deinininka vaga ė dauba kėrta i dvė dalis. I Valončiu suodība reikiejė ētė kelalio, korės leiduos par žīdontius rauduonūsius duobėlus, vo tuoliau — par blėzgontēs akoutās išplaukiejusius mėižius. Po tuo kelalis liuob dingtė miškingame Deinininka slienie, ė, ka jau praēsi tėltieli ė pradiesi kuoptė i kalna, alksnė šakū pruoperšuo pamatīsi baltā dažītus longus. Tas slienis ė karštiausė vasaras dėina bova šalts, pro alksniu šakas tik kamė ne kamė galiejē pamatītė, kāp anuos praleid geltuonu saulės spinduliū nierėnius. Jē viejielis pūstelie, šakas sojod, ė tėi gamtuos nierėnē atsigaun, jod unt biegontio ondėnio arba unt geltuonuoms dogna smėlteliems. Jē sostuojės pasėklausīsi, išgirsi kāp par akmėnelius gorg tīrs ondėnielis, kāp skomb po alksniu šakas vėsuokiausiu paukštieliu gėismelės...