Buvo pamiršta

Žingsniai. Kreivi, tarsi siūbuojantys. Vienas. Pauzė. Antras. Trečias, ketvirtas! Pauzė. Pauzė.. Pauzė... Šeštas. Pauzė. Pauzė... Bėgimas! Tūkstančiai žingsnių, o jie vis dunda, dunda, dunda! Triukšmas, kurtinantis triukšmas. Bet tai jau ne žingsniai. Šlumštelėjimas. Rami aimana. Begarsis verksmas. Tyla. Galvos svaigimas, chaosas... Viskas pinasi! Nebėra ribų tarp realybės ir fantazijos.
- Miškas! Miškas! Praeitis. – pasakė...
Kas? Akmuo, grindinio akmuo? Tai neįmanoma. Kaip suprasti tokius jo žodžius, miškas-praeitis? Praeitis lyginama su mišku? Ji buvo tamsi, glūdi? Pilna įvairiausių gyvių? Padarų? Gąsdinančių ir išsigandusių?
- Jau yra veikėjai konkretūs. Dar! - sušuko spyglys.
Spyglys pasakojo apie konkrečius veikėjus, kuriu anksčiau nebuvo? Ir prašo dar? Dar konkrečių veikėjų? Kas tie prakeikti veikėjai tokiame pasyviame gyvenime?! Apie ką tu kalbi, spygly?
- Tuo jos panašios. – ištarė durys.
DURYS?! Kaip tai galėjo ištarti DURYS?! Kas čia vyksta? Kodėl durys, spyglys ir akmuo šneka? O jei jau šneka, tai apie ką? Kas tos jos?! Į ką jos panašios?
- Daugiau niekas nėra laimingas. – pasakė stalas.
Ar jis bent trupinėlį padėjo ištardamas šiuos, rodos, beprasmius žodžius? „Daugiau niekas nėra laimingas“. Daugiau, nei kas? Kas YRA laimingas? Kodėl? Ir kodėl tai turėtų rūpėti?!
- Ir apskritai, miškas yra praradęs savo vertę. – tarė langas.
Koks miškas? KOKS MIŠKAS?! Na gerai, tarkime, kad miškas – tai praeitis. Kodėl praeitis turėtų būti praradusi vertę? Nes daugiau planuojama, nei prisimenama? Daugiau pergyvenama dėl dar neatsitikusių akimirkų, nei graužiamasi ar džiaugiamasi jau praėjusiomis. Kodėl gyvename ateityje? Kodėl pamirštame praeitį? O kodėl nekreipiama dėmesio į „dabartį“ – tai jau žinoma. Dabarties nėra – ji neegzistuoja. Kiekviena sekundė praeina jos nespėjus pajusti. Kiekviena akimirka prabėga, kol jos net neužfiksuoji. Dabartis neegzistuoja.
- Aš turiu šilelį. – prataria radiatorius.
Šilelį? ŠILELĮ?! Kokį šilelį gali turėti radiatorius?!
- Pradėkite. – liepia kėdė.
Pradėti ką? Kam pradėti? Dėl ko? Ar iki šiol tai nepradėta? Nejaugi tarp visų drąsuolių neatsirado neatsirado kažkas, kas pradėtų?! Kodėl dabar? Kodėl?!
- 1, 2, 3, 4... 5, 6, 7, 8, 9, 11, 45! – pyškina medžio skulptūrėlė.
Ką? Kas čia per skaičiai?! Ką jie simbolizuoja? Kaip tai susiję? Kodėl praleista 10? O dar nuo 12 iki 44! Kodėl tik tiek? Kodėl NET tiek?! Ką tai reiškia? Kas čia vyksta?! Kodėl daiktai kalba? Kaip miškas, praeitis, konkretūs veikėjai, panašiosios, miško vertė, šilelis, pradžia ir kažkokie skaičiai susiję?! Galima suprasti, jog praeityje imponavo dvi konkrečios veikėjos, kurios buvo panašios. Jos lėmė visą praeities vertę, o be jų miškas būtų ne miškas, o tiesiog šilelis. Jos suteikė pradžią, kuri tęsis... Daug! Ilgai! Pradžią, kuri tęsis ilgai! Bet apie ką, po velnių, čia kalbama?! Kas čia darosi? O gal dabar turi vykti toji pradžia? Gal reikia pradėti? LAIPTAI! Reikia lipti. Tai tarsi kilimas aukštyn į naują gyvenimą! Reikia lipti taip greitai, kaip kalbėjo medinė skulptūrėlė.
Vienas žingsnis. Baimė. Antras... Trečias, ketvirtas! Baimė. Išgąstis.. Ryžtas ir ŠEŠTAS žingsnis! Stop... Bet sustoti negalima, jei reikia lipti, lipti reikia! Bėgimas! Greitis! Užmerktos akys! Mažutė kliūtis... Sustingusi aplinka ir kritimas. Ridenimasis nuo laiptų. Skausmas, baimė, nesusivokimas, sukimasis, kraujas, nevaldomas kūnas. Šlumštelėjimas. Rami aimana. Begarsis verksmas. Tyla. Chaosas! Nebėra ribų tarp... Tarp nieko! Dabartis yra dabar. Praeitis jau buvo, o ateities nebebus. Kartas nesuprasi, ar pradžia pradžios, ar pabaigos pradžia.

                                                    Buvo pamiršta, kad daugiau niekas nėra laimingas...




---

Nuobodžiaujant...