Pasaka (Urvo siena)

57. Urvo siena

Kitą dieną, anksti atsikėlę ir pasiruošę žygiui, lovliai grįžo prie urvo, peršoko mirties duobę ir paėję pamatė, kad visi vorai, tarsi kas būtų juos surikiavęs į eilę, sustojo ant sienos ir niekur nebejuda.
— Atsargiai, — tarė Žalis, — kai prieisime, jie gali šokti ant mūsų ir mirtinai įkąsti.
Nors vorai ir buvo gyvi, bandė judinti ilgas kojas, bet paeiti negalėjo.
Netrukus lovliai į priekį pro vorus paleido pelę ir šikšnosparnį. Abu jie netoli tenusigavo, pirmasis pakibo ant šoninės sienos ir nors bandė atsiplėšti nuo jos ir skristi, bet negalėjo. Siena jį, kaip ir vorus, buvo tvirtai pritraukusi ir nepaleido. O pelė, visai šalia didelio voro, taip pat tvirtai buvo prilipusi prie grindų. Kiek pelė nebandė judėti, kiek šikšnosparnis nesiplakė sparnais — viskas veltui. Besiplakant prikibo prie sienos ir vienas jo sparnas, o antras, kaip juoda liepsnelė, matė lovliai, vis dar plakėsi.
Priėję arčiau prie pelės, pamatė — ji buvo prie grindų tarsi priaugusi. Jie dailiai paėmė pelę už pakarpos, norėjo jai padėti, bet nieko iš to neišėjo. Smarkiau tempiant, greičiausiai būtų nutrūkusios ir palikusios į grindis įaugusios jos kojos, bet atitraukti jų nuo žemės lovliams nebūtų pavykę.
— Aš jau supratau, kodėl visi vorai čia sustojo į eilę, — atsisukęs į draugus tarė Žalis.
— Ir mes supratome, — atsiliepė kiti du. — Jie visi, kai tik atsistojo toje vietoje, tuoj pat priaugo prie sienos...
— Šitų burtų tai jau ir mes nebeįveiksime, nes nesimato jokio priešo, jokio žmogaus, jokios raganos, kuri tai būtų padariusi. Grindys ir sienos yra tokios pat, kaip ir tos, ant kurių dabar stovime, o, žiūrėkite, kas su visais darosi, kai prisiliečia...
— Na ir bjaurūs tie didieji vorai, — atidžiau pasižiūrėjęs į juos susigūžė Mėlynukas. — Kaip, Žali, tau galėjo būti bjauru, kai vienas jų buvo taip arti prilindęs ir norėjo įkąsti, o tu karojai pakliuvęs į jo tinklą ir negalėjai niekur pabėgti...
— Jau nedidelis tebuvo malonumas, bet dėl kilnių tikslų buvau ir esu pasiryžęs viską iškęsti... Kad tik pasisektų laimėti...
— Dabar, kai jie nebejuda, reikia visus sunaikinti... Kai tik raganos juos paleis nuo sienos, jie tuoj pat mums vėl apipins voratinkliais, — siūlė Mėlynis.
— Ir man taip atrodo, — pritarė Juodis.
Jie iš eilės pradėjo mėtyti kibirkštis ir naikinti nuodinguosius vorus. Paskui Juodis netyčia numetė kibirkštį ant urvo grindų ir lovliai persigandę šoko atgal, nes pilnas urvas prisipildė raudonos ugnies ir juodų dūmų, kažkas suūžė ir sutraškėjo, o paskui viskas užgeso ir kažkur netolėse pasigirdo žmogaus vaitojimas ir verksmas. Po to jie pamatė, po savo kojom bebėginėjančią atkibusią pelę ir nuo sienos atitrūkusį ir vėl skraidantį šikšnosparnį. Jie buvo sveiki, neapdegę ir net neaprūkę.
— Kas do stebuklai čia atsitiko? — žvelgdamas į savo draugus, stebėjosi Žalis.
— Jokie stebuklai. Aš netyčia numečiau kibirkštį ant grindų ir visas urvas prisipildė ugnies, — paaiškino Juodis.
Jie pabandė prisiliesti prie grindų, skliauto, sienų, kurios anksčiau buvo tokios kibios — jos nebetraukė nei rankų, nei kojų ir pasidarė tokios pat, kaip visos kitos. Lovliai pamažu ir atsargiai nuėjo į urvo gilumą.