...

Akys užmerktos,
šuliniai uždengti,
- žvaigždės nemato
savo žvaigždžių...
Nulaužytų šakų
vainikai skirti
mirusioms svajoms,
akmenimis užmėtytoms
upėms sraunioms...
Kryžių nešančioms sieloms
nerūpi pavasario 
šalpusnių kvepėjimo simfonija
surado savo klausytoją,
žilagalvį mąstytoją
karste nešė šešėliai
kur amžina šviesa
niekas nekalbėjo,
klausėsi vėjo -
angelų sparnų.