Nepajutom...

Nepajutom, kaip peršokom keturias didžiules tvoras, ir kaip perbėgom miesto metro, nejutom nė savo kvėpavimo, sustoti paprasčiausiai negalėjome. Tačiau dar keli žingsniai ir mano kakta atsimušė i geležinį strypą, tarsi išdygusi, prieš pat nosį... Būtent tada pasijutau esąs tikrai ant žemės. Kojos pakilo į orą, o galva trenkėsi į šaltą ir abejingą betoną, kuriuo žmonės jau vaikščiojo kone šimtą metų... Kai tik iš  akių pranyko balta šviesa, išvydau šautuvo vamzdį nukreiptą tiesiai man į veidą, bei mėlynas uniformas, ant kurių buvo užrašas: Policija...
Mačiau, kaip uniformuotų vyrų lūpos juda ir kažką bando man  sakyti, tačiau negirdėjau nė vieno jų žodžio, nes buvo tiesiog per paprasta atspėti tai,  ką jie norėjo pasakyti:
-Rankas už galvos, nejudėk. Turi teisę....
Pažvelgiau į kelią, kurio perbėgti taip ir nespėjau. Mačiau tolstančius draugus, o paskui juos bėgančius policininkus, mačiau, kaip per perėją bėga balta katė, o paskui ją velkasi sena močiutė, storas picerijos šeimininkas išeina parūkyti į kiemą, prostitutės, stovinčias tarp 43 gatvės sankirtos... Tamsa.... begalinė tamsa...
Užsimerkiau  ir giliai giliai, kaip niekad gyvenime atsidusau, leisdamas sau panirti į gyvenimą , kuris vyko iki šios akimirkos. Dabar galiu drąsiai teigti: pasikeisti nėra lengva..


Panardinęs galvą i šaltą vandenį pajunti, jog išties ją turi....


Mokytojai atsisakydavo man dėstyti ir varydavo iš klasės, kaip nereikalingą atlieką..
Jie sakė mano tėvams, jog papuolu į įvairiausias situacijas, kurių galėčiau išvengti. Tėvas norėdavo matyti mano akyse nors kruopelytę ašaros, tarsi atgailos, už tai, ką išdirbinėju, už tai, kaip elgiuosi...
Dienos bėgo ir bėgo, o ašara taip ir neišriedėjo. Klasiokų panardintos galvos į mokyklos klozetą, sudaužyti klasės langai, apipurkštos dažais mokyklos sienos. Laukimas po pamokų prie pagrindinių durų visų išeinančių snarglių, iš  kurių nemažai susirinkdavau šlamančių, visa tai:- mano rankų darbas... Eidavau į mokyklą kiekvieną dieną, net kai nereikėjo, per kiekvienas atostogas padėdavau po kelias petardas po direktoriaus langais. Man patikdavo stebėti, kaip jis pašoka išsigandęs didžiulio trenksmo. Nors jau senų seniausiai  reikėjo mane izoliuoti, drąsiai galėjau reikštis  toliau, kadangi  teturėjau keturiolika metų. Tokio amžiaus įstatymo ranka nepasiekdavo, o  mokykla turėjo mane mylėti ir globoti, nes  priklausiau jos apskričiai. Paprasčiausiai jie negalėjo manimi atsikratyti...
***

Draugų mokykloj neturėjau, nes visi mane laikė trenktu, patys didžiausi chuliganai nedrąsiai tardavo mano vardą, kadangi manė, jog aš nevisprotis, trenktas, ir Dievai žino, ką galiu iškrėsti. Baimę ir įtampą jautė tiek mokiniai, tiek ir mokytojai. Vien tik man  įžengus  į klasę, dailės mokytoja pradėdavo kramtyti nagus, o klasiokai nusukdavo akis į šalį, kad nesusikirstų su manosiom.
Mokiausi taip pat dvejetais ir kuolais, išvis nesinešiojau knygų, man jų nereikėjo, bet kai ką mokyklos vadovybė galėjo: tai palikti antriems metams, bet  kai  pasiūlydavo pataisų, pasiųsdavau mokytoją į visas keturias puses. Tą kart pedagogų komitetas užtikrindavo, jog liksiu, bet pamatę, kaip reaguoju į šią žinią, bemat perkeldavo į kitą klasę. Jiems paprasčiausiai neužtekdavo valstybės skiriamų pinigų tvarkyti sudaužytiems mokyklos langams. Tėvai netiesiogiai žinojo apie mano darbelius, iš direktoriaus, socialinių darbuotojų, bei policijos pareigūnų lūpų, todėl nugara dažniausiai  raudonuodavo  pamėlusiais dryžiais, kartais net ištisom savaitėm negalėdavau atsisėsti kaip normalus žmogus. Isterikas tėvas seniai būtų mane nudėjęs, bet motina jį sulaikydavo, matydama,  kaip iš visų jėgų plaka mano nugara diržu.

***

Visad maniau, jog niekad niekas dėl nieko be reikalo nevyksta... Jei gaudavau mušti,  žinojau, jog mušimas kažką duos arba kažką atims. Maniau, jog vieni ar kiti dalykai išeina į gerą arba į blogą, ir niekad nesupratau tų žmonių, kurie darydavo kažką be tikslo, na žinote, taip sau. Rašinėdamas namų sienas žinojau, kad eis žmones ir skaitys, žinojau, jog jie bjaurėsis. Mušiau kitus vaikus ne dėl to, kad man tai be galo patiktų, bet paprasčiausiai stebėjau, kas iš aplinkinių žiūrovu, pradės mane kam nors skųsti, o tada išsiaiškinęs, kas skundikas, suknežindavau jam galvą. Be viso šito, ką dariau, be galo domėjausi automobiliais, svajojau, kaip pirmą kartą sėdu už vairo, kaip spaudžiu akseleratoriaus pedalą iki galo ir lekiu it vėjas. Visi tuometiniai žurnalai apie automobilius, kuriuos prenumeravo mano nesveikas isterikas tėvelis, pirmiausiai eidavo per mano rankas.
Kiekvieną šeštadienio rytą, vos tik nušvitus, laukdavau, kol laiškanešys numes juos prie namo laiptų. Žiūrėdamas į automobilių nuotraukas, visiškai atsiribodavau nuo aplinkinio pasaulio, na, beveik. Tėvo riksmas, pabudus ryte ir neradus žurnalų prie durų, priversdavo mane padėti juos atgal ir patraukti įprastiniais keliais, kad tik nesusidurti su tuo psichu. Jis pastoviai rasdavo prie ko prikibti.
-Prakeiktas vaikis, ir vėl išdūmė nė žodžio netaręs, įdomu, ką jis šiandien iškrės? Gal nugriaus vyriausybės  rūmus?
Norint išgirsti šiuos tėvo žodžius  nebuvo būtina pasilikti namuose, nes jau mokėjau juos atmintinai ir žinojau, jog beveik kiekvieną mielą dieną, kažką panašaus jis  pradeda burbėti  mano mamai, lyg ji būtų kalta dėl to, koks aš esu. Kartais man tikrai norėjosi  jį nudėti.( Tuomet, ne tik mano, bet  ir daugelyję kitų šeimų virsmas vyko tarsi geroje Itališkoje kino juostoje. Dialogai tarp žmonių įgaudavo tokį pagreitį, jog į pagalbą emocijoms išreikšti atskubėdavo rankos, bei veido mimika.)

ŽINIA, ATSKRIEJUSI IŠ KITOS AIKŠTĖS

- Direktoriau, šiandien iš “Verduči” žemesnės mokyklos į mūsų perkelia Gracijų Rudolfą.
- Sere, jo charakteristika dar baisesnė už  Ninčės. ( taip, tai mano vardas)
- Bet tai dar ne viskas, Sere.
- Kas dar ?
- Jie bus vienoje klasėje.
- kada?
- Šiandien pat.
- Kodėl man ankščiau niekas nesakė? Į vieną klasę jų  tikrai neleisiu. Ar įsivaizduojate, panele Džekit, kas bus, jei jie susitiks?
- Bet, sere, jus neturite teisės nieko keisti, atėjo raštas.
- Koks dar raštas?
- Gracijaus Rudolfo tėvas dirba miesto švietimo sąjungoje. Jo norai išdėstyti šiame lape. Be abėjo jus galite jo nepriimti, bet tikrai nepatariu, kadangi gausite didžiulį papeikimą iš sąjungos.
- Na, tada pereis Ninčė..
- Sere, ir vėl turiu jus nuliūdinti. Pamenate, kas nutiko pernai, kai jį norėjom palikti antriems metams?
- Nepamenu, tikriausiai buvau atostogose.
- Sere, tas vaikis, vos tik supratęs, jog norime jį palikti, per pertrauką nubėgo į netoliese esančią degalinę, į sulčių pakelį pripylė benzino,po pamokų aplaistė juo suolus, mokytojo lentą ir padegė.
- Sere, aš manau, kad reikėtų palikti viską taip, kaip yra.

APLINKINIAI MUS ŠIEK TIEK KEIČIA


Pakeliui į mokyklą užkliuvau už akmens  ir parklupau kaip paskutinis nevykėlis. Pažvelgiau mokyklos pusėn ar niekas nemato, tačiau nebuvo nė gyvos dvasios, mat  išsiruošdavau labai anksti. Jei kas ir galėjo matyti, tai tik mokyklos budinti, tačiau man buvo visiškai nusišvilpt į  tai: ką ji matė, ar ko nematė.  Tačiau staiga,  ant kairiojo peties pajutau kažkieno ranką. Atsigrežęs išvydau nepažįstamo vaikio veidą. Jo rudos gilios akys žvelgė į manas, tarsi sakydamos:- pailsėk, nuo šiol vadovausiu aš. Tačiau, kad ir kokios mintys belįstų galvon,  žaibiškai nustūmiau nuo savęs jo delną.
Dar niekad gyvenime mano kelyje nebuvo pasitaikęs toks savižudis. Trumpam sustingau iš nuostabos. Kaip kažkoks vaikėzas galėjo sučiupti man už peties?
Iš jo burnos it lakštingala išskriejo žodžiai:
- Šliundrinėji šioje mokykloje?
- Ką?
- Klausiu ar mokaisi šioje mokykloje ,, Asile’”?
- Koks tavo sumautas reikalas- atrėžiau jam..
- Girdėjau apie tave, ką išdarinėji, Ninče, teisėsauga ir visi tavo artimieji laukia, kol tau sukaks septiniolika, ir pasodints ilgiems metams už grotų?
- Ir ką tuo nori man pasakyti? – sugniaužiau kumščius, kuriais buvau pasirengęs kirsti iš visų jėgų  tiesiai jam į veidą, tetrūko dar šiek tiek.
- Ar žinai, Ninče, jog mačiau tavo motiną parsidavinėjančią visai netoli už parduotuvės,tos, kuri stovi kitoje kelio pusėje.?
Viskas, tai buvo būtent ta akimirka, kurioje savitvarda užmigo giliu arkties miegu, leisdama kumščiams įgyti absoliučią valdžią.


Balta ligoninės šviesa prieš mano akis.

-Na, kaip pirmoji diena mūsų naujokui, panele Burns?
- Tiesą sakant, jo šiandien nebuvo nė kvapo mokykloj, Sere.
- O kaip jaunasis Ninčė? Ką šiandien pridarė?
-Sere, jo taip pat nebuvo mokykloje.


-Kur ta prakeiktą Vaikį nešioja velnias?  Tu jo motina, gal geriau žinai, kokioj skylėj jis galėtų tupėti, jau puse dvylikos, o jo dar nė kvapo..
-Gal  jis jau  pakeliui namo...
-Pala, kažkas beldžiasi, girdi?
-Nieko aš negirdžiu, tas velnias vos ne su durim įeina, čia tikriausiai katės, einu pažiūrėti..


Spiginanti kambario šviesa pradėjo žliaugti tiesiai į mano krauju pasruvusias akis, pro kurias sunkiai mačiau tėvo veidą, vien tik iš linijų supratau , jog tai jis.
Viena ranka laikiau suėmęs krūtinę, o kita stipriai suspaudęs laiptų turėklus, kadangi nejutau dešinės kojos. Pamenu, tada mama užsidengė delnu burną. O kas toliau vyko, akys nebematė. Prabudau ligoninėje, reanimaciniam skyriuje, lašelinės buvo prikabintos prie rankų, o seselės su baltais chalatais nešė man tabletes ir vertė jas ryti..

***
-Kas galėjo jį taip sumušti?
-Neįsivaizduoju, tačiau melskimės, kad jis pagytų..
-Po galais, moterie, dar tu nori už jį melstis? Jau veždamas jį į ligoninę norėjau apsisukti ir grįžti atgal. Negi tu nesupranti, jog jis, kaip monstras, kaip koks sumautas robotas vos tik Pasveikęs vėl pradės savo.
-Drumai, prašau, tvardykis jis tavo sūnus, mūsų mažasis Ninčė. Patys kalti, jog jis toks, nedavėm jam meilės tiek, kiek jos reikėjo, bet dar  nevėlu...
-Drumai, turi pradėti žiūrėti į jį, kaip į  žmogų, o ne kaip į žvėrį. Jam reikia tėvo, supranti?

***

Ligoninėje praleidau vieną savaitę. Gulint joje,  tėvas buvo kažkoks keistas, ne toks isteriškas, ir elgėsi su manimi maloniai, tačiau supratau, jog toks keistas jo elgesys yra netikras, ir tai dar daugiau kėlė pyktį, bei apmaudą. Penktadienio pavakarę prieš išeinant iš ligoninės,  apsireiškė auklėtoja, kuri veidmainiškai linkėjo pagyti, nors jei turėtų  galimybę, būtų suleidusi  man dozę migdomųjų ir nuvežusi  užkasti.
-Mūsų klasėje naujokas, vardu Gracijus, perduoda tau linkėjimų. Tu jį pažįsti?
Kurgi ne, pagalvojau, - vaikis, kurio draugeliai mane  tampė ir žaidė futbolą su mano kaulais, kurgi jo nežinosiu.
-Ne, panele Berns, pašaipiai suglaudęs lūpas ištariau jai:- nepažįstu.
-Nesvarbu, tikriausiai jis tave pažįsta, siunčia linkėjimų, bei laukia pirmadienį tavęs mokykloje, kartu su klasės draugais.
- Jie man ne draugai, aš jų nekenčiu.
-Nekalbėk taip, nedaryk taip, jog žmonės apie tave galvotų bogai.
-Man tas pats, kai tik sulauksiu septyniolikos, keliausiu į tamsų rūsį.
-Maiki, dar ne viskas prarasta, -sakydama tai, Kleopatra (mano auklėtoja) apsidairė ir pažiūrėjo ar aplinkiniai girdi jos gailestingus žodžius, kurie tėra savigarbos įrankis, kuriuo ji siekė išaukštinti save  visų akyse, o mane  dar daugiau pritrėkšti prie žemės.
Tačiau per tuos kelis paskutinius mėnesius daugiau subrendau, o gal paprasčiausiai  Šventas Petras įpūtė man miglos, kuri vadinosi susitvardymas. Nežinau, tačiau aišku tai, jog jos planas neišdegė, ir  buvau ramut ramutėlis.

IR VĖL Į ,, MOKYKLĄ’’

Iš namų paėmiau tėvo beisbolo lazdą ir įsidėjau ją  kuprinėn. Žadėjau pamokyti tą išperą naujokėlį už tai, ką jis man padarė, už kiekvieną mėlynę žadėjau palikti jo kūne po didelę duobę.. Pamenu, tą dieną labai lijo, pakeliui visas peršlapau, be to, šiek tiek šlubčiojau, nes koja  nebuvo visai sugijusi.

Atidaręs klasės duris išvydau klasiokus, kurie elgėsi šiek tiek kitaip, nei visada. Jie buvo, na, sunku pasakyti, kažkokie kitokie. Pažvelgiau į klasės futbolo kamuolio akis(klasėje buvo toks vaikis, kurį visi mušdavo ir trankydavo) ir pamačiau, jog jos be baimės žvelgia į manąsias, tada atsisukau į kitus. Sustigau tarpdūryje. Dieve, juk jie visi žiūri be baimės. Va kas pasikeitė.
Pažvelgiau į paskutinį suolą ir išvydau  Gracijų Rudolfą, kuris sėdėjo atsilošęs ir išsižergęs, visai kaip tie vyrukai, kuriuos žmonės vadina gangsteriais.
-Pažiūrėkit, kas atėjo,-šūktelėjo jis.
-Kaip tavo kaulai ir inkstai? Nepyk, kad tada taip nedraugiškai su tavimi susipažinau, tu labai jautrus, nespėjau nė apie tavo tėvą užsiminti, o tu jau pakėlei ranką.- mano pirštai stipriai suspaudė beisbolo lazdą, kuri buvo įvyniota i baltą popieriaus lapą. Maniau, suknežinsiu jį negyvai, tiesą sakant jau žengiau prie jo, kai netikėtai atėjo mokytojas ir pasiūlė prisėsti.

-Vaikai, poryt važiuosime į parodą, į automobilių parodą, kur bus eksponuojami naujausi mašinų modeliai.
Labai nudžiugau, nes dėl automobilių buvau netekęs galvos, vienintelė kliūtis buvo Gracijus. Su juo turėjau suvesti sąskaitas. Nuskambėjus skambučiui priėjau prie jo suolo ir  tyliai  į ausį sušnibždėjau:
-Eime pasišnekėti laukan.- O jis atgal lygiai tokiu pačiu šnabždesiu atšovė atgal:
-Aš žinau, kad tavo kuprinėje yra beisbolo lazda, žinau, kam tau ji, ir žinau, dėl ko mane kvieti tenai. Jei planuoji mane sužeisti, geriau padaryk tai čia, klasėje, lauke pilna mano draugų, ir nespėjęs išsitraukti savo žaisliuko jau gulėsi patiestas ant žemės ir valgysi purvą. Vienintelis tavo šansas-išsitraukti lazdą dabar ir suknežinti man galvą.- Šis velnio išpera judino lūpas tarsi sulėtintam kine, iš jo tono, ir akių žvilgsnio supratau, jog Rudolfas nejaučia man nė kruopelytės baimės, ir tai labai pykdė, kėlė siutą. Lėtai pasitraukiau nuo jo suolo, tarsi tigras, pajutęs stipresnį už save žvėrį. Traukiausi lėtai, nenuleisdamas akių nuo jo veido. Keista, kai Gracijaus draugai mane spardė ir daužė, jo akyse įžvelgiau kažkokią graužatį, liūdesį. Rudolfas  buvo įdomi persona. Tą pačią dieną šnekos apie mane jau nesklandė, visų interesai krypo jo  pusėn. Girdėjau, neva jis vagia, reketuoja, ir kankina netgi keliais metais vyresnius už save. Visi kalbėjo apie didžiulę jo gaują su kuria Rudolfas naktimis plėšia praeivius gatvėje, daužo parduotuvių vitrinas,  ir viską, ką tik gali daužyti. Šioje mokykloje, kol kas prie jo nekibo  niekas, kadangi jis elgėsi nepriekaištingai.... Ką, už mane yra dar baisesnis???
Tądien prisiklausęs įvairiausių gandų daugiau pamokose nesirodžiau, grįžęs namo užsidariau savo mažame kambarėly ir pasiėmęs žurnalus iš po tėvo lovos svajojau apie savo mašiną. Na, suprantate, užvesti  variklį, ir paliesti koja akseleratoriaus pedalą. To man tėvas niekada neleido padaryti, nors daugeliui mano bendraamžių tėvai jau senų seniausiai duodavo pavairuoti automobilius.. už tai jo nekenčiau ypač.

BILIETAS Į ...

Pagaliau atėjo diena, kai visi išsiruošėme į parodą. Ne išimtis buvo ir Gracijus. Bandžiau šio monstro  nematyti, tačiau akys retkarčiais nukrypdavo jo pusėn. Pastebėjau, jog Rudolfas buvo apsirengęs netradiciniais drabužiais, pradedant nuo viršaus iki pat apačios. Juodas švarkas, balti, kaip žiemos sniegas marškiniai, bei dailus kaklaraištis, o batai blizgėte blizgėjo.
Rudolfas slinko mano pusėn, už nugaros vesdamasis šūsnį draugų. Jo eisena priminė Džiuzepę, kuris buvo visų gangsterių tėvas. Apie jį girdėjau iš kaimynų bei draugų pasakojimų.
-Na, Ninče, susiruošei kartu su mumis? -Pašaipiai paklausė juodasis vaikis.
-Taip gal neleisi? Beje, kodėl apsirengei kaip per vestuves?
Jis uždėjo ranką man ant pečių ir nusivedė šiek tiek nuošaliau. Keista, bet dabar aš nesipriešinau, jaučiau, jog paprasčiausiai man nieko nenutiks. Mes nuėjome už mokyklos, kur nebuvo nė gyvos dvasios. Jutau, jog Rudolfas nori man pasakyti kažką labai svarbaus, nors ir visai jo nepažinojau.

- Ninče, atsiprašau už viską, -tyliu prikimusiu balsu jis sušnibždėjo man į ausį.
- Atleisk už viską, seni, bet aš kitaip negalėjau. Negalėjau, kad mano draugeliai suprastų, jog  netesiu savo žodzio, atleisk..
- Kokio dar žodžio? Kodėl reikėjo žaisti su manimi futbolą ? Negi nebuvo kitų, ką galėjot daužyti?
- Čia ir esmė, vaiki, apie tave prirašytos vos ne legendos ant namų, mokyklų sienų. Mano ir šių kalės vaikų akys ir ausis rinko, kaupė tarsi nektarą informaciją apie tave.
Vieną dieną, kai gėrėm su draugeliais daviau žodį: jei sutiksiu tave, pasirūpinsiu, kad atsidurtum ligoninėje, supranti ? Visų akivaizdoje.
Ir kaip tyčia atėjau į tavo mokyklą. Kaip pameni, netoli jos pirmą kartą tave pamačiau ir trauktis jau nebebuvo kur.
- Pala, pala bet iš kur tu žinojai, kaip aš atrodau?
- Negi nepameni? Tave nufotografavo pas miestelio teisėsaugos viršininką, kaip būsimą kalinį recidyvistą, o tas žmogus, kuris fotografavo mano tėvo draugas. Vieną pavakarę užsukęs pas mus, parodė tavo portretą- kaip labai juokingą nuotrauka. Ji buvo priskirta, na tik nesupyk, prie juokingiausių dešimtuko, kadangi buvai išmetęs tokią veido formą...
- Šviesa spigino ir aš užsimerkiau per greitai.- atrėžiau mandagiai.
- Nesvarbu, tačiau  paprašiau, jog ją paliktų, tik vėliau supratau jog tai tu, nes kitoje nuotraukos pusėje buvo užrašytas tavo vardas, ir dėl ko buvai įmažintas...
      -    Na ir dėl ko gi?
- Diagnozė: būsimas kalinys, už padarytus didelius nuostolius valstybei, chuliganizmas, turto prievartavimas, tvarkos bei ramybės drumstimas ir t.t
- Pakaks,- nusišypsojau jam, pats žinau.
- Kam taip iškilmingai apsirengei?- su šypsena paklausiau vaikio, kuris pradėjo man patikti.
- 1975-ųjų Juodas Sedamas , Ninče, šeši cilindrai, du su puse litro variklis, šešiasdešimt mylių pasiekia per keturiasdešimt sekundžių...
- Na ir ?
- Jis bus mano
- TAVO???
  Taip seni, mano pasakaitė taip pat sudainuota, kaip ir tavo. Nepaistant tėvo aukštos padėties manęs laukia tas pats, kas ir tavęs, neturiu ko prarasti.
- Beklausant  jo žodžių aplinkinis pasaulis tarsi sulėtėjo, viskas įgavo keistus garsus, Dieve, kregždė ir ta čiulbėjo kaip sulėtintoje juostoje.
Tai buvo mano svajonių mašina. Apie tokią ir tesvajojau, nemiegodavau naktimis, karpydavau iš žurnalo jos nuotraukas, o dabar štai vieną gražią dieną nepažįstamas ir iki ausų prisidirbęs vaikis, vardu Gracijus Rudolfas, nori jį nuvaryti. Prireikė gal poros sekundžių, kad suvokčiau, jog  jis nori nuvaryti mano svajonę.
- Nieko nebus. Turi paimti ir mane. Kitaip aš tau draudžiu tai daryti.- Griežtu tonu atrėžiau jam
- Nori pasakyti, jog  ir tu užsimanei  tos mažutės?
- Taip, beveik kas antrą vakarą svajojau ir tebesvajoju, kaip sėdu už jos vairo ir užrėžiu akseleratoriaus pedalą, kaip įvaldau tą gąsdinančiai juodai blizgantį monstrą..
- Žinai, o man nesvarbu ar vairuoti ar ne, man, tiesą sakant, krito į akį ši mašina spontaniškai, ją susapnavau, ir nežadu išduoti savo sapno. Aš tikiu jais, sapnai mano karalystė, ir kartu iš ten gaunu tarsi signalus ką daryti, supranti, tarsi misijas
- Taip, mes visi į kažką tikime, tačiau dabar mūsų tikėjimai susipynė ties šia mašina, tu tiki sapnu, kuris liepia pavogti šį automobilį, o aš tikiu šiuo monstru, kurį ketini pasiglemžti..
- Manau, mums nėra kur trauktis, su šypsena veide išrėžiau jam garsiai, - Gracijus nusišypsojo man taip pat.
- Mes prakeikti bepročiai,- sušnybždėjau tyliai.

****

Užsidegus raudonai šviesai autobusas pradėjo judėti link ,,fresto‘‘ parodos. Bevažiuojant rankos šiek tiek prakaitavo, tačiau Rudolfo veide, kaip ir visada, nesimatė nė vienos susijaudinimo ar nerimo raukšlellės. Ta ramumo gyslelė, duota jam iš aukščiau, visą laiką darė jį ramiu ir pakančiu bet kurioje situacijoje. Vos tik ši riedanti gelda pasiekė ,,Fresto‘‘ stovėjimo aikštelę, prieš mano ir kitų akis išdygo didžiulis pastatas, kurio langai atspindėjo mūsų mokyklos supuvusį autobusiuką, kurio variklio gausmas vertė panirti i depresiją, tačiau Rudolfas ir aš gerai žinojom, jog daugiau neteks klausytis kriokiančio jo variklio, neteks taikytis su mokyklos normom, neteks tarnauti kitiems, neteks vaidinti paklusnius vaikelius namuose, nors mes tikrai nesistengėm to daryti, o Svarbiausia neteks sėsti už grotų. Po trijų penkios mus įleido į didžiąją salę, kurioje buvo sustatyti naujausi automobiliai. Rudolfo draugeliai stengėsi sekti paskui mus, tačiau sugebėjom sumaniai pradingti  iš jų akiračių, tiesą sakant nė nepajutau, kai atsidūrėm  visai kitoje salėje.
-Mūsų nepasiges maždaug  penkias- šešias minutes, paskui pradės ieškoti turim mažai laiko.- Nuo šių Gracijaus žodžių delnai išprakaitavo lyg žmogaus, beviltiškai sergančio mirtina liga, kuris jau pasitinka Šienpjovį su dalgiu rankoje.

-Žiūrėk, štai tą gražuolė- jis bedė  pirštu tiesiai man už nugaros. Atsisukęs pamačiau didžiausią savo svajonę. Tą pačią,  kuria  karpiau iš tėvo žurnalų, tą pačia svajonę, kurią sapnuodavau kone kas trečią naktį. Ir štai ji, tiesiai prieš pat  nosį.
- Ninče, tau iš dešinės yra tokia dėžutė, jį užrakinta.- Rudolfas padavė savo lenktinį peilį iš tvirčiausio metalo, koks tik gali būti šioje žemėje ir liepė išlaužti dėžutės, kurioje buvo visų šioje salėje esančių mašinų raktai, dureles.
-Už jų Niče, mūsų raktas į laisvę, į naują gyvenimą.
Aplink vaizdas liejosi temdamas paskui save baltas dėmes, kurios trukdė akims daryti tai ką reikią, bet vos pagalvojus, jog laukia naujas gyvenimas ir kad nėra ko prarasti jos išnykdavo.

***

-Kur tie prakeikti vaikai?
-Mokytojau, aš juos mačiau einančius į kitą salę.
-O ne! panele, gal galite sustabdyti ekskursiją, suprantate, mano du mokiniai nuėjo be leidimo į kitą salę.
-Taip sere, eime.
-Vaikai, palaukit čia ir neišdykaukit, mes tuoj grįžtam.
- Sakiau Direktoriui, jog neverta jų leisti su kitais mokiniais, jie pavojingi, nežinia, ką gali iškrėsti.
-Nieko tokio , sere, juk jie tik vaikai, ką  tokio gali padaryti, ko negalėtume išspręsti mes,- suaugę?
- O panele, jūs jų nė neįsivaizduojate!
- Nurimkite, viskas bus gerai, aš neabejoju, netrukus viskas išsispręs…

***

O taip viskas išsisprendė. Mūsų sėdynės jau buvo prikepusios prie prabangių apmušalų, o nugaros atremtos į patogius atlošus, kai pamatėm, jog visai čia pat ateina ekskursijos gidė ir mūsų nukaręs mokytojūkštis.

-Dieve, greičiau Ralfai, greičiau, seni, įkišk raktą į spyną ir lekiam!
- Dar yra laiko apsigalvoti, gali išlipti- ramiu balsu aiškino jis man. Nusiųsčiau direktoriui anoniminį laišką,  kuriame parašyčiau , jog per prievartą įsisodinau tave kartu.
-Ne seni, atrėžiau jam , aš su tavimi iki galo.
- Jei taip, atgal kelio nėra, laikykis!

- Viešpatie, Švenčiausieji,  tie vaikiai bando užvesti mašiną!
- O, ne . Viskas, šiandien pat jie keliaus į pataisos darbų koloniją..


Gaudžaint šio monstro varikliui, mokytojas su gide buvo ranka pasiekiami, ir jei tik nors vienam iš šių dviejų kvailių būtų kilusi mintis paspausti durų rankenėlę iškarto keliautume į tamsias kameras. Jaustumėmės pralaimėję didžiausią savo gyvenimo kovą. Kovą už laisvę. Tačiau akimirkos impulsas, pasinaudojęs mano rankų miklumu užblokavo abi dureles. Galėjome drąsiai atipūsti. Beliko tik daužymai kumščiais  į langus, už kurių skambėjo grasinimai bei maldavimai išlipti iš “prakeiktos” mašinos.( vienintelis žodis, išskriejęs  iš mokytojūkščio lūpų, kuriam  leidau prisiliesti prie mano klausos kanalų buvo: “ prakeiktos”, jis uždegė dar labiau)

-Laikykis!

Rudolfas įjungė pirmąją pavarą ir mes griausmingai pajudėjome iš vietos. Vienintelė kliūtis buvo stiklinė siena, kurią be vargo išmušė “Sedamo‘‘ kapotas, paversdamas ją į šukių kratinį.
Stebėjausi iš kur Rudolfas moka taip gerai vairuoti.
Tą akimirką , kai išlėkėmė į aikštelę  ir kai mūsų akis palietė  saulės spinduliai, laikas akimirkai  sustojo. Atsigrežęs per galinį langą parodžiau gražų gestą tiems dviems, kurie save vadina ,,paauglių‘‘ gyvenimo vadovais, ir tiems bendramečiams, kurie ištikimi šimtmečių nusistovėjusioms taisyklėms, kurias mes ką tik  sėkmingai sulaužėm.
Atsisukau į Rudolfą ir  surikau:***************
- Mes  po galais tai padarėm!
****

Ir visiškai nesvarbu, kiek nuvažiavom su šia mašina, mes visgi ją nuvarėm. Tai buvo svarbiausia. Įsibegėję Centriniu greitkeliu išgirdome policijos automobilių sirenas ir  atsibudome savo baisiausiuose košmaruose, kurie vadinosi “Kalėjimas”.  Guodė tik tai, jog košmaras buvo bendras, gyvenom vienoje kameroje. Tačiau dėl poelgio nė sekundės nesigailėjome...
Kalėjime praleidom vienerius metus, o kai sukako po septiniolika, gavom dar vienerius už ankščiau padarytą žalą visuomenei. Iš viso atsedėjome du  metus.
Tie ilgi vakarai, ir beviltiškai lėtai slenkančios savaitės varė panirti į beprotybę, kuri pranašavo liūdną pabaigą. Tačiau kai pasidarydavo išties blogai, Rudolfas ištiesdavo man ranką ir išsivesdavo laukan, kur padėjęs galvą ant jo pečių išsiverkdavau kaip mažas vaikas.
Visą tą laiką mano tėvas buvo pasirodęs devynis kartus bandydamas pamokslauti, kaip bereikalingai leidžiu savo gyvenimo dienas. Kartais nervams neišlaikius trenkdavau kumščiu į stalą ir paprašydavau, jog mane išvestų iš lankymo kambario. Vienintelis malonumas buvo skanūs mamos pyragėliai, kuriuos jį kepė man su meile. Kiekvieną savaitgalį sulaukdavau ją su nešuliu rankoje..
Pas mano bičiulį Rudolfą, tėvas ateidavo gan dažnokai, bandydavo surasti ryšį su sūnum, bet devyniasdešimt procentų per judviejų pasimatymą sklandydavo tyla...

Kitąpus tvoros...


1989 metų sausio keturioliktą dieną aš, Gracijus Rudolfas, ir dar vienas mūsų bendras bičiulis, su kuriuo susipažinome tame pačiame kalėjime, buvome paleisti į kitą tvoros pusę, kuri vadinosi  laisvė. Kai išėjome laukan,  priešais stovėjo Rudolfo tėčio automobilis, ir pats jo tėvas, kuris laukė jo sugrįžtančio.
Tačiau Rudolfas vyrišku  balsu sušuko:
-Ne, tėti, tu neprivalai to daryti, neprivalai, aš jau suaugęs, supranti?. Buvau suaugęs jau tada, dabar tuo labiau. Važiuok sau ir būk laimingas! – Tai buvo pirmi Rudolfo žodžiai, išėjus į laisvę, stebėjausi, kodėl jis taip elgiasi, juk turi normalią šeimą, o atstumia ją tarsi nereikalinga organą...

***

Kai tik išėjom į gatvę, panorom stipriai valgyti. Namo nebūčiau grįžęs nė už ką, mūsų naujasis bičiulis Džo šeimos neturėjo aplamai. Tačiau surado miesto gale užkastą kavinę, kurioje jis pažinojo virėją, tą kartą prisikimšome pilvus, kiek tilpo. Sunkiausia buvo ištverti  pirmąsias naktis. Miegojom parkuose ant suoliukų. Praeinantys policininkai ragindavo atsistoti ir nešdintis, negadinant “Gražaus miesto vaizdo”. Po tokių raginimų tekdavo miegoti gatvių skersgatviuose. Kad nesušaltume, tekdavo užsikloti kartoniniais dėžių likučiais, bei išmestais drabužiais.  Bet svarbiausia: per visą tą laiką nepavogėm nė vieno cento, neėmėm tai, kas buvo ne mūsų, tik nesupratau kodėl? Visą mūsų elgetavimo laiką Rudolfas buvo labai tylus, jo galvoje sukosi tūkstančiai minčių, tik nežinojom, apie ką.

***

Vieną vėjuotą pavakarį, vos ižengę į savo gatvės skersgatvį, išgirdome mūsų bičiulio Džo riksmą, ir pasileidome bėgti. Vietinis valkata į jį suleido peilį, ir, šaltakraujiškai savo išprotėjusiu balsu užvertęs galvą į dangų, juokėsi. Iš Džo peties sunkėsi kraujas, maniau, Rudolfas mažų mažiausiai užmuš tą valkatą, tačiau jis nieko jam  nedarė, tiesiog apkabino Džo ir bandė priversti jį eiti..

- Gracijau, ką tu darai? Negi paliksi ramybėje tą išgamą?
- Ne, tai nieko nepakeistų.
- Ką? Juk dar kalejime mane mokei, jog dantis už dantį..
- Taip, Ninče, tačiau ar mūsų jėgos lygios? Tiek fiziškai, tiek dvasiškai mes pranašesni už jį. O jei dvasia serga, tą žmogų, kuris ją nešioja reikia palikti nuošalėje arba nudėti, kaip išprotėjusi šunį, kadangi šautuvo neturi nei tu nei aš, teks pasitraukti mums.

Tą kartą stipriai supykau ant Ralfio, tačiau pats nedrįsau nieko daryiti.. Apkabinome Džo ir nunešėme jį  į gatvę. Sustojus pirmai mašinai, įsodinome jį ir visi patraukėmė ligoninen. Iš operacinės į palatą mūsų bičiulį atvežė po pirmos penkiolika.
 
Tą  naktį praleidome palatoje ant grindų, o jautėmės tarsi prabangiame viešbutyje. Sesutės suprato jog mums nelengva, ir leido nusižengti taisyklėms: davė antklodes bei pagalves. Tiesą sakant, nenorėjau prabusti, jaučiausi  tarsi danguje, bet visgi prabudau ankščiau laiko. (Drauge su šiuo prabudimu užmigo tas Itališkas greitumas, apie kurį minėjau pačioje pradžioje, nuo šiol mano pasaulis emė suktis žymiai lėčiau). Koridoriaus laikrodis mušė puse keturių, kai išgirdau tylų juoką. Pažvelgiau į prieblandos apšviestą  Rudolfo veidą  ir pamačiau nuo skruostų riedančias ašaras. Susigūžęs, kaip vaikas drebėdamas kramtė apatinę lūpą ir tyliai verkė. Tą ankstų rytą tyliai nuropojau prie jo čiužinio ir stipriai apkabinau.
Taip, vienas kitam neištarę nė žodžio, prabuvom  iki ryto. Kai į palatą įėjo seselė tikriausiai pamanė, jog priedo mes dar ir “žydri”, tačiau Rudolfui, man, ir tuo labiau Džo, kuris akių nė nesiruošė pramerkti, seselės nuomonė buvo nesvarbi.
Taip praleidome savaitę, blaškydamiesi tarp keturių baltų palatos sienų, kurios jau buvo spėję nusibosti. Tačiau Džo jos buvo būtinos. Kai tik jis atsipeikėjo, paklausiau, ar nejaučia pykčio tam kalės vaikui, kuris šitaip jį sužalojo. Džo  atsakė, jog jam jokio skirtumo, kadangi viskas praėjo.
Abu jie buvo abu abejingi įvykiui ir  priėmė jį kaip faktą. Regis, iš mūsų visų pykau tik aš, ir pyktis buvo didžiulis. Graužiau save už tai, jog tada nepamokiau to išsigimėlio.

***

Vieną dieną pasidarė taip sunku, jog patraukiau į gatves jo ieškoti. Protas suvokė, jog niekada jo neberasiu, o širdis troško keršto. Ji liepsnojo tarsi norėdama uždegti visą planetą. Ižengęs į pirmą “Silvertono” skersgatvį išvydau žmones, labai panašius į tą, kuris sužeidė Džo. Jie buvo tokie vienodi, praktiškai kaip broliai dvyniai, Dieve, jų drabužiai net buvo tos pačios spalvos. Kerštas, įvaldęs mano rankas, privertė atnešti skausmą vienam iš šių žmogeliukų, paprasčiausiai nieko nepasirenkant, ir tas, kuris buvo arčiausiai manęs, pajuto tą patį, ką tada jautė Džo.

Staiga sulūžusi taburetės koja iškrito man iš rankų, aptaškydama veidą krauju. Viskas apsisuko lyg karuselėje, pažvelgiau į savo batus, jie buvo tokie pat, kaip ir šių žmonių, suplyšęs lietpaltis kuris tabalavo ant mano kūno lygiai toks pats, kaip ir tų, kurie su baime žvelgė  man į akis. Pasielgiau taip pat, kaip ir vienas iš jų tada su Džo. Tiesiog už nieką.Kai grįžau į apleistą namą, kuriame gyvenome Rudolfas iškart paklausė, ar man geriau. Jis suprato, jog negalėjau susitaikyti su pykčiu ir tiesiog paklausė, ar geriau.
O aš atrėžiau, jog nė velnio...
***

Praėjo dar kelios dienos. Rudolfas netarė nė žodžio, tarsi leido klausytis savo sąžinės balso, kuris graužė, šnibždėdamas tyliai į ausį, jog aš visai toks pats, kaip ir tas, kuris sužeidė Džo.

Tylią penktadienio pavakarę atsikėliau nuo grindų ir tariau sau: reikia kažką keisti, keisti tai, kas naikina iš vidaus, jei tai kaltės jausmas,- keisti jį, jei tai nusivylimas, priversti didžiuotis savimi, jei dar koks velnias, išrauti jį su visomis šaknimis, kol nespėjo jų įleisti per giliai. Visas pasaulis atrode pilkas, ir net artimiausi mano bičiuliai tapo man nemieli.
Jaučiausi lyg žvėris, uždarytas narve. Tą dieną nusprendžiau pabėgti nuo Rudolfo ir Džo, tiesiog paklaidžioti miesto gatvėmis
***
Kai akyse atsispindėjo raudona šviesoforo spalva, ėjau per perėją, gal ir be reikalo, visgi taisyklės reikalingos. Nė nepajutau, kai pakilau į orą, o po to staiga atsimušiau į kažką labai kieto. Akys užsimerkė, o sąmonė paniro į gilų miegą. Tačiau kas svarbiausia: taip ir neprabudau. Tamsa tęsėsi labai ilgai,  viskas aplinkui dvelkė šalčiu. Erdvė, kurioje plaukiojau, buvo juoda, tarsi ledinės pilies nuo metų senumo aprūkusios sienos. Retkarčiais pasigirsdavo muzika, kuri smelkėsi man į širdį prasiskindama kelią kaip aklas kačiukas pro tasmos luitus. O pasiekusi atnešdavo po naują tylią gaidą. Vos tik ją išgirdęs norėjau pabusti iš šio košmaro. Dangiška muzika, kaip saulės spinduliai pro kiaurus plyšelius pasiekdavo mano ausis ir priversdavo sudrebėti kūną. Ledas kaustė tamsą, o tamsa ledą. Baimėi jau nebeliko vietos. Smuiko griežimas vis stiprėjo ir stiprėjo, o aš vis nesuvokiau dėl ko, kas ir kam. Garsas atsimušė į nematomas sienas ir dideliu greičiu lėkė krutinėn. Netrukus suvokiau, jog tai tampa ne garsu, o jausmu, kuris manyje bando kažką pažadinti ir tai jam pavyksta. Iš burnos sklindantys garai kaupėsi virš galvos į debesį, kurį apšvietė paslaptinga balta šviesa.

***

- Kur jį velnias nešioja. Kas atsitiko, kur dingo Ninčė?
- Džo, nusiramink, tu be jo nenumirsi.
- Gracijau, nesuprantu tavęs.
- Pamatysi, jis atsiras, Ninčė ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda, iš pradžių jis išsiaiškins, kas prie ko ir kam, tada nuspręs:- ką daryti toliau...
- Netgi kritinėjė  situacijoje, kai spręsti paprasčiausiai negali? tu tai nori pasakyti??

***

-    Daktare, jis jau dvi dienas komoje, kaip manote ar atsibus šis jaunuolis?
- Neįsivaizduoju, viskas priklauso tik nuo jo paties.
- Trauma iš pažiūros nėra labai stipri, galima sakyti išorinių sužeidimų taip pat nėra daug, pati matote. Tačiau padarius nuotraukas paaiškėjo, jog kairiojo smegenų pusrutulio dešiniajame kampe susidarė kraujo krešulys, kuris užspaudė vieną labai svarbią ląstelę.
- Kas keisčiausia, niekada neteko matyti tokio atvejo..
- Kodėl? Juk panašių atsitikimų pasitaiko labai dažnai..
- Suprantate, užspausta būtent ta vieta, kuria žmonės paprasčiausiai nesinaudoja. Ši vieta yra neveikli. Ir visiškai nesuprantu, kodėl jis nepabudna.
- O kaip krešulys?
- Leidžiami vaistai, kurie labai aktyviai šalina jį, ir  kelių valandų bėgyje jo nebeliks nė ženklo.
- Tačiau šis vaikinas, regis, nepabunda savo noru, ir tai mane neramina labiausiai...
- Palaukime, daktare.

***

Debesis pradėjo sklaidytis, kai prieš pat, milžiniška akis lėkdama pasakišku greičiu atsimušė į mane ir nubloškė į nepažįstamą vietą. Aplink visur dykuma, smėlis ir nežmoniškas karštis. Saulės spinduliai vis stipriau ir stipriau sipigino. Netrukus Dangaus spalva pasikeitė i raudoną. Milžiniška vandens banga apglėbė ir panardino į save.
Kanangi nemokėjau plaukti, nesipriešinau skendimo jausmui, bet tai paprasčiausiai butų per paprasta. Atsimerkęs pamačiau medinį dangtį. Šonai buvo taip pat mediniai. O, Dieve, aš karste. Stumtelėjau jo dangtį ir į akis įsirėžė šviesiai giedra dangaus spalava. Toj vietoj, kur turėjo būti žemė , ore plaukiojo ugnies kamuoliai , o už kelių metrų stovejo antrasis aš, kuris žvelgė tiesiai man į akis...


-Matai šias degančias dulkes, skriejančias pro tave kiaurai..?
-Taip
-Jauti, kaip jų liepsnojantys liežuviai skrodžia tavo kūną?
-Ne
-Nejauti todėl, kad jos neveiksmingos. Tai tik iliuzija. Šios dulkės veikia kaip vienas ir tas pats elementas, kuris leidžia tau nieko nejausti, bet jei tik panorėsiu, vienas liepsnojantis kamuoliukas įgaus tikrąją savo galią ir vos  prisilietęs išdraskys tave į gabalus.
-Nesuprantu, koks skirtumas? Koks skirtumas, ar išdraskys ar ne? Koks skirtumas, ar aš čia esu, ar ne, juk po akimirkos galiu atsidurti dar velniai žino kur, už miliardo žvaigždžių, juk tai tik sapnas..
- Tavo sapnas, kuriame dabar esi įkalintas..
- Neįkalintas.
- Jei tai tiesa, prašau, pabusk.
- Tik pasakyk kaip, iškarto tai padarysiu..
- Matai, tu klausi manęs- savo sapno, kaip tau prabusti, o ar žinai, kokia mano pareiga?
- Na.
- Kiek galima ilgiau tave išlaikyti būtent čia. O tu tikiesi, jog  duosiu raktą.
- Galiu priversti tavo vokus šiek tiek atsimerkti ir pamatyti vaizdą, kuris supa tave realybej, galiu pamatyti viską ir tau pranešti, jei taip nori, tačiau jokiais būdais nesakysiu, kaip iš čia ištrūkti.
- Nesuprantu, kodėl tu taip.
- Daugelis žmonių klausinėja manęs kvailų klausimų. Jie klausinėja, kodėl gimė, klausinėja kodėl jie tokie ar kitokie, nors atsakymą nešiojasi kiekvienas su savimi, tačiau tau, pastebėjau, nerūpi niekas. Tau nesvarbu, kas bus su tavimi ateity, nerūpi, ar gerai pragyvenai gyvenimą iki šios akimirkos, tau visai neįdomu, kas tu toks. Vaiki, ar suvoki, kad spjauni  tiesiai sau į veidą?
- Viskam ateina pabaiga...
- Kad ateitų pabaiga ,reikia svarios priežasties, matyt ji buvo laibai svari, jog nustojai tikėti savimi, savo vidine galia, kuri yra tokia didelė, jog tu nė neįsivaizduoji...
- Yra, nėra, man nusispjaut, prašau, pasakyk, kaip man pabusti.
- Ir ką tu žadi veikti prabudęs? Ką žadi pakeisti ?
- Nieko
- Pažvelk tiesiai sau virš galvos.
Pakėlęs galvą,  kur plaukiojo geltonos spalvos dangaus debesys, išvydau plačiaformatį ekraną, kuris driekėsi per visą dangų.
Staiga nespalvoto vaizdo prieblandoje pamačiau gatvės skersgatvyje gulintį benamį. Drebančiomis rankomis jis laikė butelį viskio, įvyniotą į nublukusį popierių. Staiga ekrane išvydau uždarą karstą, ant jo viršaus tuščią butelį, apšviesta ryškių saulės spindulių. Netrukus viskas sprogsta ir iš karsto lieka tik dulkės, kurios nesujudina  nė medžio lapo, nekalbant apie kažką didesnio, o sprogimas buvo išties stiprus.
-Matai, mažasis Ninče, tau išnykus nesureagavo nė medžio lapas, o ką kalbėti apie žmones.
-Ten buvau aš?
-Taip, visą šį laiką tu plaukiojai savo paties pasamonėje .Esu  jos dalis, ir visgi  ne sapnas , o tavo minčių išraiška. Sakiau, jog esi nepaprastas. Padalinai save į dvi dalis, blogiausią įkūnindamasi į dabartinę, iš kurios žvelgi į pasaulį, o viską, kas yra  aplinkui , išreikštei kitu nematomuoju aš, tikrai ne kiekvienas gali, mano mažasis Ninče..

***

-Daktare, žiūrėkit, jis atsimerkia.
-Kviesk kitas seseles!

Balta  šviesa žaibišku greičiu lėkė tiesiai i mane. Pagaliau aš vėl čia, ir  tai ne sapnas.

Po šio prabudimo dienos, savaitės, ėjo tarsi ne man. Nejutau laiko.
Absoliučiai nereagavau į savo draugus, nors  kitą dieną po atsigavimo pabėgau iš ligoninės  į mūsų buveinę. Ten, kaip visada radau juos: Radolfą, Džo na dabar ir aš su jais, tačiau jaučiausi, tarsi nepažystamoje planetoje nublokšoje už milijonų milijardų kilometrų.
Pirma  diena po tikrojo prabudimo...

Tamsų apsiniaukusį rytą, pramerkiau akis ir pajutau jog kviepuoju, regiu vaizdus. Matau sienas ir lubas, tačiau tarp jų  nematau savęs, gal būt dėl to,jog nėra veidrodžio, o galbūt dėl ko nors daugiau...
Pusdenį prasitrynęs, tarp keturių apipuvusių tamsių sienų, supratau jog man čia ne vieta, tik ne dabar, kai bus koks šimtas metų, bet tik ne dabar...
Ir kaip mano mama kažkada man sakė, jis sakė: Jei gyvensi svajone nieko nedarydamas vardan jos, ji paprasčiausiai numirs. Mirti buvo per anksti, o svajonė regis čia pat, nors dar  nežinojau kaip prisivilioti ją į savo širdį. Svarbu jog ji buvo.


Kelias į kitą gyvenyma...


Po dešimtos dvidešimt krepšys ir aš  buvome autobusų stotyje, iš kurios turėjau pasiekti Mėlynąją jūrą. Būtent ten reikėjo pradėti naują gyvenymą, išsivalyti ir įrodyti sau, jog tai kas neimanomą yra ranka pasiekiama...  Karšta širdis troško gyventi, o sąmonė- išmėginti  jėgas, nepasant to, ar po išmėginimo pajėgs ji plakti...

***

Praskrendančios žūvėdros,  baltais sparnais švietė kelią link baltų kopų, kurias skalavo šaltas dangus, o šviesiai mėlynas vanduo glamonėjo man kojas. Viskas aplink tarsi sustojo.
Net Miliojonai minčių, stabdančių nuo nerimo į šitą šaltą gėlą vandenį, neatstojo tos vienintelės, mažos kibirkštėlės, kuri užsižiebė giliai viduje ir kuri vertė daryti tai kas neįmanoma ir beprotiška.

***

Gilus atodūsis, nubloškė į didžiulį liūną, per kurį turėjau perplaukti ir išlipti visai kitokiu žmogumi...
Negailestingų bangų atgenami vandenys nardino veidą vis gilyn ir gilyn. Neatodairiški rankų judesiai neatstojo milijonus metų, gerai apgalvotų jūros veiksmų. Tą akimirką  suvokiau, jog išbristi nepavyks, nepavyks nuplaukti ne pusės metro. Judėti darėsi vis sunkiau ir sunkiau, o mintys palengva nutoldavo kažkur toli, priversdamos sąmone pamiršti tai kas vyksta dabar.
Iki paskutinės minutes, kai tik  atgaudavau samonę judinau rankas ir kojas,neprarasdamas vilties- o gal? Iš visų jėgų, kurios gali būti žmoguje norėjau pasikeisti, Dieve, kaip to norėjau, tačiau naujos bangos atnešto sūraus vandens vienas gurgšnis, privertė sustingti ir nejudėti.  Burna prasivėrė, taip ir nepasakius pasauliui, tai ką norėjo pasakyti...


VAIKINE, TAVO KRAUJOSPŪDIS TVARKOJE....

Niekaip negaliu suprasti tik vieno, paprasčiausio dalyko. Kodėl ? Ir kam Dievas panoro, jog mane ištrauktų iš tos prakeiktos Jūros praplaukiantys žvejai?? Šito aš nesuvokiau. Ir po galais, kam mane prikelti vėl, jeigu savo kovą buvau pralaimėjęs? Kam? Dar vienam pralaimėjimui? Ar šimtam pralaimėjimų?
Galų gale visi trokštame pasiekti savo svajonę, tikslą, o nepasiekę jaučiamės tarsi negyvi. Kol vėl užgimsta ta liepsnelė, kartais praeina tiek daug laiko, jog paprasčiausiai pasukam ne tuo gyvenimo keliu, taip ir nesulaukę savo prabudimo kažkur giliai viduje.

Laimingi visi tie, kurie prabunda kiekvieną dieną, o ne kartą per penkiasdešimt..