47. Pasaka (Aistros)

47. Aistros

Kaulo boba po operacijos kartas nuo karto užeidavo į ketvirtą kambarį pažiūrėti savo kalinių, pasityčioti iš jų ar kuom nors dar įgelti. Ypač pagieža užvirdavo jos širdy ir susiraukdavo į gilias raukšles jos senyvas veidas, kai sustodavo prie savo buvusio vyro, kuris kažkada, dar būdamas Karaliūnu, už jos baisią išdavystę ir vaikų pagrobimą, buvo nuteisęs ją mirti. Ji prisiminė, kaip baisiai liepsnojo laužo ugnis ir kaip ją, nuteistą mirti, surištomis rankomis vedė artyn to laužo, ir jau rengėsi įmesti į pasiutusių, vis labiau kylančių liepsnų karštą šokį...
— Kol gyva būsiu, tegu jis kankinasi ir galvoja, koks yra menkas ir bejėgis prieš mane ir mano burtus... — pusbalsiu kalbėjo vaikščiodama po kambarį. O balsu, kad girdėtų karalius — kankinys, dar pridurdavo, — Tu, prakeiktasis, niekad neištrūksi iš mano nagų, kaip ir tavo vaikai, kurie šalia tavęs kankinasi dviejuose karstuose ir tu visą laiką turi klausytis jų skaudžių, nei dieną nei naktį nenutilstančių dejavimų...
Raganai niekada neateidavo galvon mintis, kokia baisi buvo ji pati, nes išvykus karaliui į karą, ji pagrobė ir žvėrims suėsti miške paliko du jo vaikelius. O kai jie grįžo nesuėsti ir sveiki, bet labai suvargę, atidangino juos į savo urvą ir amžinai uždarė karstuose. Karalius, nors prie uolos buvo pririštas grandine, išbadėjęs, kasdien kankinamas, vis negalėjo užmiršti savo vaikų: jam girdėjosi jų verksmas, matėsi bejėgiškumas, ašaros ir skausmas, kai žiemą palikti miške buvo priversti klaidžioti. Ir dar baisiau buvo tai, kad dabar, girdėdamas savo vaikų aimanas, yra bejėgis ir niekuo negali jiems padėti. Jam atrodė, kad jo skausmas, palyginus su vaikų, yra menkas, atrodė, kad niekas jam neskauda ir valgyti nenori, nes girdėjo savo sūnelių graudžias aimanas ir dejavimą, kurie sklido iš pasienyje padėtų didelių juodų karstų. Širdy daug daugiau skaudėjo ta žaizda, kurią buvo atvėrusi raganos išdavystė ir jo neatsargus žingsnis, kai į savo žmonas paėmė piktą raganą...
Paskui ragana, gerai užrakinusi durų spynas, pašėrusi kambarį saugantį ugninį šunį, apžvelgusi ar savo vietoj yra ir ar budriai urvą saugo juodasis varnas, sėdo ant šluotos ir išskrido į lauką. Apsuko plačias savo pievas, apžiūrėjo besiganančią kaimenę gražių arklių ir jai pakilo pasiutęs noras pasijodinėti ant riestakaklės savo kumelaitės. Ji dailiai, neskubėdama priskrido prie savo dvieigės, kuri pajutusi atskrendant raganą, pasileido lėkti didžiuliais šuoliais. Kai tik ant šluotos skrendanti ragana susigretino su kumelaite, ragana tik strykt ir peršoko ant jos minkštos ir šiltos nugaros. Kumelaitė, žiūrint iš šono, atrodė nuo raganos bėgo, lėkė, kiek beįkabindama, bet nuo šito raitelio jai pabėgti niekada nepavykdavo.
— Na, ir ko taip siunti, patrakėle, kad net šonai nuo kvėpavimo vilnimis eina, plečiasi, kaip pučiami balionai, o iš šnervių drimba baltos putos, o širdis duoda kaip koks mušamas būgnas?.. Ar aš ką blogo tau darau, mano gražuole? Nagi apsiramink ir meiliai pasitik savo globėją ir saugotoją... Pajodinėsim po žalią, žiedais kvepiančią pievą, pasismaginsim lėkimu abi kartu, paskui ir vėl galėsi plūtauti su kitais bandos arkliais, paleisiu tave ir lėksiu tvarkyti kitų savo reikalų... — ramino ji savo keturkojį gyvulį ir be galo buvo laiminga, kad štai sėdi ant šiltos kumelaitės nugaros, kad šuoliuoja po pievą, kad kartu su jais lekia ir kiti kaimenės arkliai.
Kumelaitė lėkdama kiek įkabindama, kiek leido jos jėgos, tik karpė ausimis ir į jokias kalbas su ragana nėjo. Vis spraudėsi į bandą prie kitų arklių, norėdama numesti savo naštą, kaip beįmanydama šokinėjo į viršų, į šonus, bet ragana buvo prie jos nugaros tarsi svilte prisvilusi, ir nieko ji negalėjo padaryti. Kiti arkliai, tarsi ko išsigandę, kažkodėl traukėsi nuo jos, sklaidėsi į šonus ir dažnai su ragana ji likdavo viena pati. Ragana pajodinėdavo, pajodinėdavo ir paskui staiga stryktelėjusi ant savo šluotos netikėtai nuskrisdavo, o kumelaitė pailsusi ir uždususi grįždavo prie kitų arklių...
Ir dabar ragana, pajodinėjusi ant kumelaitės, tarsi pajuto, kad ne be reikalo gyvena šiame pasaulyje, kad turi malonų užsiėmimą ir gali juo kada panorėjusi naudotis. Tie jos jodinėjimai labai ilgai netrukdavo, bet jai kurią dieną nebegalėdavo pajodinėti, subjurdavo jos nuotaika, darydavosi dar piktesnė ir kerštingesnė.