DAR NERA PAVADINOMO,,, :-)

ISANKSTO LABAI ATSIPRASAU UZ GRAMATINES KLAIDAS KADANGI SIS KURINYS ISKEPTAS VISAI ZVIEZIAI IR BERASANT PAPRASCIAUSIAI KAS RASO TAS ZINO TAI VA DEKUI:-)
*********************************************
Nepajutom, kai peršokom keturias didžiules tvoras, ir kai perbėgom didžiulį miesto metro, nejutom nė savo kvėpavimo, nes sustoti paprasčiausiai negalėjome. Tačiau dar keli beatodairiški bėgantys žingsniai ir mano kakta atsimušė i geležinį strypą, tarsi išdygusi prieš pat nosį... Būtent tada pasijutau esąs tikrai ant žemės. Kojos pakilo į orą, o galva trenkėsi į šaltą ir abejingą betoną, kuriuo žmonės jau vaikščiojo kone šimtą metų... Kai tik iš  akių pranyko balta šviesa, išvydau nemažai  šautuvų vamzdžių nukreiptų tiesiai man į veidą, bei mėlynas uniformas, ant kurių išdidžiai publikavosi užrašas: Policija...
Mačiau, kaip uniformuotų vyrų lūpos juda ir kažką bando man  sakyti, tačiau negirdėjau nė vieno jų žodžio, nes buvo tiesiog per paprasta atspėti tai,  ką jie norėjo pasakyti:
-Rankas už galvos, nejudėk. Turi teisę....
Pasukau akis į kelią, kurio perbėgti taip ir nespėjau. Mačiau tolstančius draugus, o paskui juos bėgančius policininkus, mačiau, kaip per perėją perbėga balta katė, o paskui ją velkasi sena močiutė, storas picerijos šeimininkas išeina parūkyti į kiemą, Prostitutės stovinčias tarp 43 gatvės sankirtos... Tamsa.... begalinė tamsa...
Užsimerkiau  ir giliai giliai, kaip niekad gyvenime atsidusau, leisdamas sau panirti į gyvenimą , kuris vyko iki šios akimirkos. Kurioje galiu drąsiai teigti: jog pasikeisti nėra lengva..


Panardinęs galvą i šaltą vandeny pajunti, jog išties ją turi....


Mokytojai, atsisakydavo man dėstyti ir varydavo iš klasės, kaip nereikalinga atlieką..
Jie sakė mano tėvams, jog papuolu į įvairiausias situacijas, kurių galėčiau išvengti. Grįžęs namo po darbo, tėvas norėdavo matyti mano akyse nors kruopelytę ašaros, tarsi atgailos, už tai, ką išdirbinėju už tai, kaip elgiuosi...
Dienos bėgo ir bėgo, o ašara taip ir neišriedėjo. Klasiokų panardintos galvos į mokyklos klozetą, sudaužyti klasės langai, apipurkštos dažais mokyklos sienos. Laukimas po pamokų prie pagrindinių durų visų išeinančių snarglių, iš  kurių nemažai susirinkdavau šlamančių, visą tai:- mano rankų darbas... Eidavau į mokyklą kiekvieną dieną, net kai nereikėdavo, kadangi per kiekvienas atostogas padėdavau po kelias petardas po direktoriaus langais. Man patikdavo stebėti, kai jis pašoka visas persigandęs nuo didžiulio trenksmo. Nors jau senų seniausiai  reikėjo mane izoliuoti, drąsiai galėjau reikštis  toliau, kadangi  teturėjau keturioliką metų. Tokio amžiaus įstatymo ranka nepasiekdavo, o  mokykla turėjo mane mylėti ir globoti, nes  priklausiau jos apskričiai. Paprasčiausiai jie negalėjo manimi atsikratyti...
**

Draugų mokykloj neturėjau, nes visi mane laikė trenktu, patys didžiausi chuliganai nedrąsiai tardavo mano vardą, kadangi manė, jog aš nevisprotis trenktas ir Dievai žino ką galiu iškrėsti. Baimę ir įtampa jautė tiek mokiniai tiek ir mokytojai. Vien tik man  įžengus  į klasę, dailės mokytoja iš nervų pradėdavo kramtyti nagus, o klasiokai nusukdavo akis į šaly, kad nesusikirstų su manosiom.
Mokiausi taip pat dvejetais ir kuolais, išvis nesinešiojau knygų, man jų nereikėjo, bet visgi ką mokyklos vadovybė galėjo: tai palikti antriem metam, bet  kai tik  pasiūlydavo pataisų pasiųsdavau mokytoją į visas keturias puses. Tą kart pedagogų komitetas užtikrindavo, jog liksiu, bet vos tik pamatę, kaip reaguoju į šią žinią bemat perkeldavo į kitą klasę. Jiems paprasčiausiai neužtekdavo valstybės skiriamų pinigų tvarkyti sudaužytiems mokyklos langams. Tėvai netiesiogiai žinojo apie mano darbelius, iš direktoriaus, socialinių darbuotojų, bei policijos pareigūnų lūpų, todėl nugara dažniausiai  raudonuodavo  pamėlusiais dryžiais, kartais net ištisom savaitėm negalėdavau atsisėsti, kaip normalus žmogus. Isterikas tėvas seniai būtų mane nudėjęs, bet motina jį sulaikydavo, matydama,  kaip iš visų jėgų plaka mano nugara diržu.
***

Visad maniau, jog niekad niekas dėl nieko be reikalo nevyksta... Jei gaudavau mušti  žinojau, jog mušimas kažką duos arba kažką atims. Maniau, jog vieni ar kiti dalykai išeina į gerą arba į blogą, ir niekad nesupratau tų žmonių, kurie darydavo kažką be tikslo, na žinote, taip sau. Rašinėdamas namų sienas žinojau, kad eis žmones ir skaitys, žinojau, jog jie bjaurėsis. Mušiau kitus vaikus ne dėl to, kad man tai be galo patiktų, bet paprasčiausiai stebėjau, kas iš aplinkinių žiūrovų, pradės mane kam nors skųsti, o tada išsiaiškinęs kas skundikas suknežindavau jam galvą. Be viso šito ką dariau be galo domėjausi automobiliais, svajojau kaip pirmą kartą sėdu už vairo, kaip nuspaudžiu akseleratoriaus pedalą iki galo ir lekiu it vėjas. Visi tuometiniai žurnalai apie automobilius, kuriuos prenumeravo mano nesveikas isterikas tėvelis, pirmiausiai pereidavo per mano rankas.
Kiekvieną šeštadienio rytą, vos tik nušvitus, laukdavau kol laiškanešys numes juos prie namo laiptų. Žiūrėdamas į automobilių nuotraukas, visiškai atsiribodavau nuo aplinkinio pasaulio, na beveik. Tėvo riksmas pabudus ryte ir neradus žurnalų prie durų priversdavo mane padėti juos atgal ir patraukti įprastiniais keliais, kad tik nesusidurti su tuo psichu. Kadangi pastoviai rasdavo prie ko prikibti.
-Prakeiktas vaikis, ir vėl išdūmė nė žodžio netaręs, įdomų ką jis šiandien iškrės? Gal nugriaus vyriausybės  rūmus?
Norint išgirsti šiuos tėvo žodžius  nebuvo būtina pasilikti namuose, nes jau mokėjau juos atmintinai ir žinojau, jog beveik kiekvieną mielą dieną, kažką panašaus jis  pradeda burbėti  mano mamai, lyg ji būtų kalta dėl to, koks aš esu. Kartais man tikrai norėjosi  jį nudėti.( Tuomet, ne tik mano, bet  ir daugelyję kitų šeimų virsmas vyko tarsi geroje Itališkoje kino juostoje. Dialogai tarp žmonių įgaudavo tokį pagreitį, jog į pagalbą emocijoms išreikšti atskubėdavo rankų, bei veido mimikų pagalba.)

ŽINIA, ATSKRIEJUSI IŠ KITOS AIKŠTĖS

- Direktoriau, šiandien iš “Verduči” žemesnės mokyklos į mūsų perkelia Gracijų Rudolfą.
- Sere, jo charakteristika, dar baisesnė už  Ninčės. ( taip tai buvo mano vardas)
- Bet tai dar ne viskas, Sere.
- Kas dar ?
- Jie bus vienoje klasėje.
- kada?
- Šiandien pat,  kai tik prasidės pamokos.
- Kodėl man ankščiau niekas nieko nesakė? Į vieną klasę jų  tikrai neleisiu ar įsivaizduojate, panele Džekit, kas bus jei jie sukontaktuos?
- Bet, sere, jus neturite teises nieko keisti, atėjo raštas.
- Koks dar raštas?
- Gracijaus Rudolfo tėvas dirba, švietimo miesto sąjungoje. Ir jo norai išdėstyti būtent šiame lape. Beabėjo jus galite imtis iniciatyvos, bet tikrai nepatariu, kadangi vos tik sužinojus komitetui apie kažkokius pakeitimus, be miesto švietimo tarybos pritarimo, paprasčiausiai gausite didžiulį papeikimą.
- Na tada pereis Ninčė..
- Sere, ir vėl turiu jus nuliūdinti, pamenate kas nutiko pernai, kai jį norėjom palikti antriems metams?
- Nepamenu, tikriausiai buvau atostogose.
- Sere, tas vaikis, vos tik supratęs, jog norime jį palikti, per pertrauką nubėgo į netoliese esančia degalinę, į sulčių pakelį prisipylė benzino ir grįžęs į klasę, po pamokų apipylė juo suolus, bei mokytojo lentą ir padegė.
- Sere, aš manau, kad reikėtu palikti viską taip kaip yra.

APLINKINIAI MUS ŠIEK TIEK KEIČIA

Pakeliui į mokyklą užkliuvau už akmens,  ir parklupau , kaip paskutinis nevykėlis. Iškarto pažvelgiau mokyklos pusėn ar nieks nemato, tačiau nebuvo nė gyvos dvasios mat  išsiruošdavau labai anksti. Jei kas ir galėjo matyti tai tik mokyklos budinti, tačiau man buvo visiškai nusišvilpt į  tai: ką ji matė, ar ko nematė.  Tačiau staiga,  ant kairiosios peties pajutau kažkieno ranką. Atsigrežęs išvydau nepažystamo vaikio veidą. Jo rudos gilios akys žvelgė į manas, tarsi sakydamos:- pailsėk nuo šiol vadovausiu aš. Tačiau, kad ir kokios mintys belystų galvan  žaibiškai nustūmiau nuo savęs jo delną.
Dar niekad gyvenime mano kelyje nebuvo pasitaikęs toks savižudis. Trumpam sustingau iš nuostabos. Kaip, kažkoks vaikėzas, galėjo sučiupti man už peties?
Tačiau  sustingimą atgaivino iš jo burnos it lakštingala išskrieję žodžiai:
- Tukinies šioje mokykloje?
- Ką?
- Klausiu ar mokiniesi šioje mokykloje ,, Vėpiza’”?
- Koks tavo sumautas reikalas atrėžiau jam..
- Girdėjau apie tave, ką išdarinėji, Ninče, ar žinai, jog teisėsauga ir visi tavo artimieji laukia kol tau sukaks septiniolika, kad  pasodintų ilgiems metams už grotu?
- Ir ką tu tuo nori man pasakyti? – sugniaužiau kumščius, kuriais buvau pasirengęs kirsti iš visų jėgų  tiesiai jam į veidą, tetrūko dar šiek tiek.
- Ar žinai Ninče, jog mačiau tavo motiną parsidavinėjančią visai netoli už parduotuvės, na tos, kuri stovi kitoje kelio pusėje.?
Viskas, tai būvo būtent ta akimirka, kurioje savitvarda užmigo giliu arkties miegu, leisdama kumščiams įgyti absoliučią valdžią.


Balta ligoninės lempo šviesa prieš manas akis.

-Na, kaip pirmoji diena mūsų naujokui, panele Burns?
- Tiesą sakant, jo šiandien nebuvo nė kvapo mokykloj, Sere.
- O kaip jaunasis Ninčė? Ką šiandien pridarė?
-Sere, jo taip pat nebuvo mokykloje.


-Kur tą prakeiktą Vaikį nešioja velnias?  Tu jo motina gal geriau žinai kokioj skylėj jis galėtų tupėti, jau puse dvylikos, o jo dar nė kvapo..
-O gal  jis jau  pakeliui namo...
-Pala, kažkas beldžiasi girdi?
-Nieko aš negirdžiu, tas velnias vos ne su durim įeina, čia tikriausiai katės ar dar koks velnias, einu pažiūrėti..


Spiginanti, kambario šviesa pradėjo žliaugti tiesiai į mano krauju pasruvusias akis, pro kurias sunkiai matėsi tėvo veidas, vien tik iš vyriškų linijų supratau , jog tai jis.
Viena ranka laikiau suėmęs krutinę, o kita stipriai suspaudęs laiptų turėklus, kadangi nejaučiau dešinės kojos. Pamenu, tada mama užsidengė delnu burną. O kas toliau vyko mano akys nebematė. Prabudau ligoninėje, reanimaciniam skyriuje, lašelinės buvo prikabintos prie rankų, o seselės su baltais chalatais nešė man tabletes ir vertė jas ryti..

-Kas galėjo jį taip sumušti?
-Aš neįsivaizduoju, tačiau melskimės, kad jis pagytų...
-Po galais, moterie, dar tu nori už jį melstis? Jau veždamas jį į ligoninę norėjau apsisukti ir grįžti atgal. Negi tu nesupranti, jog jis, kaip monstras, kaip koks sumautas robotas vos tik Pasveikęs vėl pradės savo.
-Drumai, prašau susiimk į rankas, juk jis tavo sūnus, mūsų mažasis Ninčė. Patys kalti, jog jis toks, nedavėm jam meilės tiek kiek jos reikėjo reikėjo, bet dar  nevėlu...
-Drumai, turi pradėti žiūrėti į jį, kaip į  žmogų, o ne kaip į žvėrį, jam reikia tėvo, supranti?

***

Ligoninėje praleidau, viną savaitę. Begulint joje,  tėvas buvo kažkoks keistas, na ne toks isteriškas, ir elgėsi su manimi maloniai, tačiau supratau, jog toks keistas jo elgesys yra netikras ir tai dar daugiau kėlė pykti, bei apmaudą. Penktadienio pavakarę prieš išeinant iš ligoninės,  apsireiškė auklėtoja, kuri veidmainiškai linkėjo pagyti, nors jei turėtų  galimybę, būtų suleidusi  man dozę migdomųjų ir nuvežusi  užkasti.
-Pas tave klasėje naujokas, vardu Gracijus perduoda tau linkėjimų, tu jį pažysti?
Kurgi ne, pagalvojau, - vaikis, kurio draugeliai mane  tampė ir žaidė futbolą su mano kaulais, kurgi jo nepažinosiu.
-Ne panele ,berns pašaipiai suglaudęs lupas ištariau jai:- nepažystu.
-Nesvarbu, tikriausiai jis tave pažysta, ir siunčia linkėjimų, bei laukia pirmadienį tavęs mokykloje, kartu su tavo klasės draugais.
- Jie man nedraugai, aš jų nekenčiu.
-Nekalbėk taip, nedaryk taip, jog žmonės apie tave galvotų bogai.
-Man tas pats, juk kai tik sulauksiu septyniolikos keliausiu į tamsų rūsį.
-Maiki, dar ne viskas prarasta, -sakydama tai, Kleopatra (mano auklėtoja) apsidairė ir pažiūrėjo ar aplinkiniai girdi jos gailestingus žodžius, kurie tėra savigarbos įrankis, kuriuo ji siekė išaukštinti save  visų akyse, o mane  dar daugiau pritrėkšti prie žemės, neakivaizdžiai leisdama suprasti koks iš tiesų esu  blogas.
Tačiau gal būt  per tuos kelis paskutinius mėnesius daugiau subrendau, o gal paprasčiausiai  Šventas Petras įpūtė man miglos, kuri vadinosi susitvardymas. Nežinau, tačiau žinau tai, jog jos planas neišdegė ir aš  buvau ramut ramutėlis.

IR VĖL Į ,, MOKYKLĄ’’

Iš namų pasiėmiau tėvo beisbolo lazdą ir įsidėjau ją į kuprinę. Žadėjau pamokyti tą išperą, naujokėlį, už tai, ką jis man padarė, už kiekvieną mėlynę ir sutrenktus organus, žadėjau palikti jo kūne po didelę duobę.. Pamenu, tą dieną labai lijo, pakeliui visas peršlapau, be to šiek tiek šlubčiojau, nes koja  nebuvo visai sugijusi.

Atidaręs klasės duris išvydau klasiokus, kurie elgėsi šiek tiek kitaip nei visada, jie buvo, na sunku pasakyti kažkokie kitokie. Pažvelgiau į klasės futbolo kamuolio akis(klasėje buvo toks vaikis kurį visi mušdavo ir trankydavo) ir pamačiau, jog jos be baimės žvelgia į manąsias, tada atsisukau į kitus. Sustigau tarp dūryje. Dieve, juk jie visi žiūri be baimės. Va kas pasikeitė.
Pažvelgiau į paskutinį suolą ir išvydau  Gracijų Rudolfą, kuris sėdėjo atsilošęs ir išsižergęs, na visai taip, kaip tie vyrukai, kuriuos žmonės vadina gangsteriais.
-Pažiūrėkit, kas atėjo,-šuktelėjo jis. Jo tas balsas, nors girdėjau jį antrą kartą, visgi norėjosi užtildyti  amžiams.
-Kaip tavo kaulai ir inkstai? Nepyk, kad tada taip nedraugiškai su tavimi susipažinau, na tu labai jautrus, nespėjau nė apie tavo tėvą užsiminti, o tu jau pakėlei ranką.- mano pirštai stipriai suspaudė beisbolo lazdą, kuri buvo įvyniota i baltą popieriaus lapą. Maniau suknežinsiu jį negyvai, tiesą sakant jau žengiau link jo, kai netikėtai, už manęs tarsi iš niekur atsirado mokytojas ir pasiūlė prisėsti.

-Vaikai, po ryt važiuosime į parodą, i automobilių parodą, kur bus eksponuojami naujausi mašinų modeliai.
Tai išgirdęs labai nudžiūgau, kadangi dėl jų buvau netekęs galvos, vienintelė kliūtis buvo Gracijus. Su juo turėjau suvesti sąskaitas. Vos tik nuskambėjus skambučiui priėjau prie jo stalo ir  tyliai jam  į ausį sušnybždėjau:
-Eime pasišnekėti laukan.- O jis man atgal lygiai tokiu pačiu šnabždesiu atšovė:
-Aš žinau, kad tavo kuprinėje yra beisbolo lazda, žinau kam tau ji ir žinau dėl ko mane kvieti tenai, jei planuoji mane sužeisti geriau padaryk tai čia klasėje, kadangi lauke pilna mano draugų, ir nespėjęs išsitraukti savo žaisliuko jau gulėsi patiestas ant žemės ir valgysi purvą. Vienintelis tavo šansas išsitraukti lazda dabar ir suknežinti man galvą.- Šis velnio išpera judino lūpas tarsi sulėtintam kine, puikiai iš jo tono, ir akių žvilgsnio supratau, jog Rudolfas nejaučia man nė kruopelytės baimės ir tai labai pykdė, kėlė siutą, tačiau susiėmęs į rankas lėtu žingsniu pasitraukiau nuo jo suolo, tarsi tigras pajutęs stipresnį už save žvėrį. Traukiausi iš lėto nenuleisdamas akių nuo jo veido. Keista, paskutinį kartą, kai Gracijaus draugai mane spardė ir visaip daužė, jo akyse įžvelgiau kažkokią graužatį, liūdesį. Rudolfas  buvo įdomi persona. Tą pačia dieną po mokyklą šnekos jau nebesklandė apie mane, o visų interesai krypo jo  pusėn. Už kiekvieno kampo pasislėpęs girdėjau, kaip šneka neva jis vagia, reketuoja, ir kankina netgi keliais metais vyresnius už save. Visi kalbėjo apie didžiulę jo gaują su kurią Rudolfas naktimis apiplėšinėja praeivius gatvėje, daužo parduotuvių vitrinas,  ir viską ką tik gali daužyti.Bet šioje mokykloje, kol kas prie jo neprikibo  niekas, kadangi jis elgėsi nepriekaištingai.... Ką už mane yra dar baisesnis, ?????
Tą dien prisiklausęs įvairiausių gandų daugiau pamokose nesirodžiau, grįžęs namo užsidariau savo mažame kambarėly ir pasiėmęs žurnalus iš po tėvo lovos svajojau apie savo mašiną. Na suprantate, užvesti  varikli, ir paliesti koja akseleratoriaus pedalą. To man tėvas niekada neleido padaryti, nors daugeliui mano bendraamžių tėvai jau senų seniausiai duodavo pavairuoti automobilius.. už tai jo nekenčiau ypač.

BILIETAS Į ...

Pagaliau atėjo tą diena, kai visi išsiruošėme į parodą, ne išimtis buvo ir Gracijus, jam irgi reikėjo. Tačiau nieko nesakiau, ir  tuo labiau nesiruošiau nieko daryti, kadangi iš dalies jo bijojau, na tiksliau jo draugelių. Taigi bandžiau šio monstro  nematyti, nepaisant to, jog akys retkarčiais nukrypdavo jo pusėn. Pastebėjau jog Rudolfas buvo apsirengęs netradiciniais drabužiais, na pradedant nuo viršaus iki pat apačios. Juodas švarkas, po juo balti,kaip žiemos sniegas marškiniai, bei dailus kaklaraištis, o batai blizgėte blizgėjo.
Staiga jis pradėjo judėti mano pusėn, už nugaros vesdamasis šūsnį draugų, Gracijaus Rudolfo eisena priminė, Džiuzepę, kuris buvo visų gangsterių tėvas. Apie jį buvau girdėjęs iš kaimynu, bei draugų pasakojimų.
-Na, Ninče, susiruošei kartu su mumis? Pašaipiai paklausė juodasis vaikis.
-Taip gal neleisi? Beje kodėl čia apsirengei, kaip prieš vestuves?
-Ne seni, -jis uždėjo ranką man ant pečių ir išlėto pradėjo vestis šiek tiek nuošaliau. Keista bet kaip tik dabar aš nesipriešinau, na jaučiau, jog paprasčiausiai man nieko nenutiks. Mes užėjome už mokyklos, kur nebuvo nė gyvos dvasios. Jutau, jog Rudolfas nori man pasakyti kažką labai svarbaus, nors ir visai jo nepažinojau.

- Ninčę, atsiprašau už viską, -tyliu prikimusiu balsu jis sušnibždėjo man į ausį.
- Atleisk už viską, seni, bet aš kitaip negalėjau, negalėjau, kad mano draugeliai suprastų jog aš netesiu savo žodzio, atleisk..
- Kokio dar žodžio?Ir kodėl reikėjo žaisti su manimi futbolą ? negi nebuvo kitų, ką galėjot daužyti?
- Tame ir esmė, vaiki, apie tave prirašytos vos ne legendos ant namų, mokyklų sienų. Mano ir šių kalės vaikų akys ir ausis rinko, kaupė tarsi nektarą informaciją apie tave.
- vieną dieną, kai gėrėm su draugeliais  rusy, prisišnekėjau, sakiau: jei sutiksiu tave, pasirūpinsiu, kad tu atsidurtum ligoninėje, seni, supranti ? Visų akivaizdoje.
- Ir kaip tyčia atėjau į tavo mokyklą. Kaip pameni, netoli jos pirmą kartą tave pamačiau ir trauktis jau nebebuvo kur.
- Pala, pala bet iš kur tu žinojai, kaip aš atrodau?
- Negi nepameni? Tave nufotografavo pas miestelio teisėsaugos viršininką, kaip būsimą kalinį recedivistą, o tas žmogus, kuris fotografavo mano tėvo draugas ir vieną pavakarę užsukęs pas mus, dar prieš man prisikalbant, parodė tavo portretą- kaip labai juokinga nuotrauka. Ji buvo priskirta, na tik nesupyk, prie juokingiausių dešimtuko, kadangi buvai išmetęs tokia veido forma kad.
- Šviesa spigino ir aš užsimerkiau per greitai, atrėžiau mandagiai jam.
- Nesvarbu, tačiau  paprašiau, jog jis man ją paliktų, tik vėliau sutapatinau jog tai tu, kadangi kitoje nuotraukos pusėje buvo užrašytas tavo vardas ir dėl ko buvai įmažintas...
      -    na ir dėl ko gi?
- Diagnozė: būsimas kalinys, už padarytus didelius nuostolius valstybei, chuliganizmas, turto prievartavimas, tvarkos bei ramybės drumstimas ir t.t
- Pakaks,- nusišypsojau jam, pats žinau.
- Kam taip iškilmingai apsirengei?- su šypsena veide paklausiau vaikio, kuris po mažu pradėjo man patikti.
- 1975-ųjų Juodas Sedamas , Ninče, šeši cilindrai, du su puse litro variklis, šešiasdešimt mylių pasiekia per keturiasdešimt sekundžiu...
- Na ir ?
- Jis bus mano
- TAVO??????
  Taip seni, mano pasakaitė taip pat sudainuota, kaip ir tavo, nepaistant tėvo aukštos padėties manęs laukia tas pats kas ir tavęs neturiu ko prarasti.
- Beklausant  jo žodžių aplinkinis pasaulis tarsi sulėtėjo, viskas įgavo keistus garsus, Dieve, kregždė ir tai čiulbėjo, kaip sulėtintoje juostoje.
Tai buvo mano svajonių mašina, apie kurią Rudofas ką tik užsiminė. Visą laiką apie tokią tesvajojau, nemiegodavau naktimis, karpydamas iš žurnalo jos nuotraukas, o dabar štai vieną gražią dieną nepažystmas ir iki ausų prisidirbęs vaikis vardu Gracijus Rudolfas nori jį nuvaryti. Prireikė gal kokių poros sekundžių, kad suvokčiau, jog  jis nori nuvaryti mano svajonę.
- Nieko nebus. Turi paimti ir mane. Kitaip aš tau draudžiu tai daryti- Griežtu tonu atrėžiau