Žiema

  Iš lėto krenta švelnios baltos snaigės
Ir leidžiasi lyg paukščio pūkas
  Praskridusios lyg vienišas keleivis
Visą aprėpęs baltas begalinis rūkas
  Jos tokios trapios, tokios šaltos
Nukritusios nesuskamba, nedūžta
  Tik tyliai gula ant motulės virbalo
Tik vėjo gūsiui jos paklūsta
  Kabinasi su sesėmis už rankų
Ore nutiesdamos svajonių tiltą
  Nebylios šoka paskutinį šokį
Žiema man mezga kailinius balčiausio šilko